Lietuvos istorijos žinių lobynas
grupe
21 teiginiai21 įrašai4 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 21 teiginiai ir visi 21 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–23 iš 23 rodomų įrašų
Kuršas minimas tarp duoklinių tautų, kurios turėjo atskiras kalbas.
PDF 128
Tarp kitų duokli\nninkių tautų yra minimos — vis savo atskiras kalbas turinčios —\n«Lietuva, Žiemgala, Kuršas, Neroma, Lybiai». Dauguva norma\nnams buvo svarbus vandens kelias į rytus.
Istorijos priešaušryje kuršių žemėse turėjo būti gana daug atskirų sričių kunigų, atlikdavusių aukojimus.
PDF 140
Tokiu atskirų sričių kunigų istorijos\npriešaušryje lietuvių, kuršių, žiemgalių, lietgalių ir prūsų (imant\ndrauge ir jotvingius) žemėse turėjo būti gana daug. XIII amž.
Livonijoje sukilę estai, kuršiai ir žiemgaliai 1263-1270 m. mažino išorinį pavojų Lietuvai.
PDF 194
Tuo metu, kai prūsai iš paskutiniųjų kovojo savo didžiąją kovą\nprieš kryžiuočius, vidaus nesutikimai Lietuvoje (1263-1270 m.)\nnesudarė šaliai išorinio pavojaus, juo labiau, kad ir Livonijoje buvo\nsukilusios tautos : estai, kuršiai, žiemgaliai. Kuršas buvo pajungtas\ntik po 7 metų kovos (1267 m.), o kol žiemgaliai buvo nugalėti, praėjo\n30 metų (1290).
Skalviai prie Nemuno žemupio siejosi su kuršiais, kalbėjusiais pereinamąja kalba tarp prūsų, žemaičių ir latvių.
PDF 9
Materialinės kultūros požiūriu nadruviai, manoma, buvę artimesni prūsams, o skalviai\nprie Nemuno žemupio siejęsi su kuršiais, kalbėjusiais pereinamąja kalba tarp prūsų,\nžemaičių (žemutinių lietuvių) ir latvių13.\n Šiuo metu nadruviai ir skalviai kalbos požiūriu priskiriami prie prūsų, t.
Istorijos priešaušryje kuršių ir kitų baltų žemėse turėjo būti daug atskirų sričių kunigų.
PDF 140
Tokiu atskirų sričių kunigų istorijos\npriešaušryje lietuvių, kuršių, žiemgalių, lietgalių ir prūsų (imant\ndrauge ir jotvingius) žemėse turėjo būti gana daug. XIII amž.
Kuršiai XI a. jau rengdavo plėšiamuosius žygius į Danijos ir Švedijos pakrantes.
PDF 20
Tiesa, kuršiai XI a. jau ir patys reng-\ndavo plėšiamuosius žygius į Danijos ir Švedijos pakrantes.\n\nvi-v1I a.
Kronikininkai mini spindinčius metalo ginklus pas kuršius ir žiemgalius.
PDF 145
8345). Spindinčius metalo ginklus kronikininkai randa ir pas kuršius bei žiemgalius. Puikų lietuvių apginklavimą paliudija ir faktas, kad po per galės Livonijoje vokiečių kariuomenė dalinosi lietuvių ginklais.
Kuršiai ir žiemgaliai yra taip pat gyvenę kaimais.
PDF 141
Kuršiai ir žiemgaliai yra taip pat gyvenę kaimais. Net ir pas vienkiemius pamėgusius lietgalius yra atrasta kuopinių kaimų. Istorinių laikų sąvartoje, šalia įprastinių kuopinių kaimų, pasitai kydavo lietuvių gyvenamų viensėdžių sodybų, tačiau kaiminės sodybos dominavo.
PDF 141
Galėjo tas pat būti ir Lietuvoje, kai gyventojai iš sunkiau apgi namų vietų ordino karų laikais vis labiau traukėsi į uždarų sodybų plotus. Kuršiai ir žiemgaliai yra taip pat gyvenę kaimais. Net ir pas vienkiemius pamėgusius lietgalius yra atrasta kuopinių kaimų.
Nestoro „Povest“ tarp rusams duoklę mokėjusių ir atskiras kalbas turėjusių tautų minėjo Kuršą.
PDF 128
Tarp kitų duokli\nninkių tautų yra minimos — vis savo atskiras kalbas turinčios —\n«Lietuva, Žiemgala, Kuršas, Neroma, Lybiai». Dauguva norma\nnams buvo svarbus vandens kelias į rytus.
Kuršių gyvenama teritorija prasidėjo į šiaurę nuo Minijos žemupio, Klaipėdos apylinkėse.
PDF 54
Į šiaurę nuo Nemuno žiočių, Minijos\nžemupyje, gyveno skalviai, lamatiečiai, dar toliau į šiaurę, Klaipėdos apylinkėse (dab.\nLietuvos TSR šiaurės vakarų kampas), prasidėjo kuršių gyvenama teritorija (LAA, t. 3,\np. 18, žemėl. Nr. 9; plg. Pakarklis P. Klaipėdos srities gyventojų tautybė..., p. 173; SŽM,\nžemėl.). Ilgą laiką ir Kuršių marios iki Klaipėdos laikytos Nemuno tąsa.
Livonijoje sukilę kuršiai buvo pajungti tik po septynerių metų kovos, 1267 m.
PDF 194
Tuo metu, kai prūsai iš paskutiniųjų kovojo savo didžiąją kovą\nprieš kryžiuočius, vidaus nesutikimai Lietuvoje (1263-1270 m.)\nnesudarė šaliai išorinio pavojaus, juo labiau, kad ir Livonijoje buvo\nsukilusios tautos : estai, kuršiai, žiemgaliai. Kuršas buvo pajungtas\ntik po 7 metų kovos (1267 m.), o kol žiemgaliai buvo nugalėti, praėjo\n30 metų (1290).
Kuršiai prašė, kad krikščionims laimėjus jiems būtų sugrąžintos moterys ir vaikai.
PDF 112
Tuo tarpu atvyko kuršiai, nuolankiai prašydami, kad, dievui padėjus krikščionims laimėti, jiems būtų sugrąžintos jų moterys ir vaikai. Nors broliai buvo linkę jų prašymą patenkinti, pasipriešino tam kiti Prūsijos ir Livonijos žmonės, tvirtindami, kad su jų belaisviais bus pasielgta taip, kaip reikalauja elgtis visiems žinomi karo papročiai. Išgirdę tokį sprendimą, kuršiai taip įtūžo ant tikėjimo ir tikinčiųjų, kad, broliams pradėjus pulti lietuvius, jie nelyginant tikri atskalūnai iš užpakalio nirtulingai užgriuvo krikščionis; lietuviams puolant iš priekio, o kuršiams iš užpakalio348, beveik visi abiejų žemių žmonės pasitraukė, palikdami čia brolius ir jiems ištikimus.
Staiga kilusi grėsmė išjudino daug kuršių, žemaičių ir lietuvių priešintis priešui, kurio pavojų rodė pavergtos Latvijos likimas.
PDF 86
Kolonijos Agripinos6 ar kivyskupas Avigenas ne tik pats su kariuomene pa traukė į žygį, bet netgi jai nelyginant etmonas vado vavo. Staiga kilusi grėsmė išjudino galybę kuršių, žemaičių ir lietuvių: Latvijos, pakliuvusios į žeminan čią vergovę, varganas likimas akivaizdžiausiai rodė, kaip labai pavojinga iš pat pradžių neatremti visomis jėgomis į kovą pakilusio priešo. Šitokios mintys teikė nepatyrusiems žmogeliams tokio ryžto ir tokios drą sos, kad, greitosiomis sutelktai miniai užpuolus, pirma me susidūrime buvo sutriuškinti prityrę krikščionių kariai, o pats arkivyskupas žuvo.
Teodoro Narbuto teigimu, kuršiai pirmosios apskrities gyventojus vadino Kreeminen, arba krevinėnais, o antruosius - lyviais arba rehdingais.
PDF 256
Šį žodį estiškai galėjo pateikti šią su tartį rašęs žmogus, galėjo taip pavadinti net ir patys te nykščiai gyventojai, nes galbūt jie yra estų palikuonys; tačiau šis noras įmaišyti juos į visos tautos šaknį yra neteisingas ir labai klaidingas. Kuršiai pirmosios apskri ties gyventojus skiria nuo savo gentainių, vadindami Kreeminen, ikrevinėnais, turbūt todėl, kad kilę iš slavų-fi- nų, o antruosius vadina tiesiog lyviais arba rehdingais (§ 83). 249 Bet grįžkime prie mūsų temos tęsinio.
Pasak Kojelavičiaus, Livonijos vokiečiai užpuolė kuršius, kurie tuo metu priklausė Lietuvai.
PDF 86
Šitokios mintys teikė nepatyrusiems žmogeliams tokio ryžto ir tokios drą sos, kad, greitosiomis sutelktai miniai užpuolus, pirma me susidūrime buvo sutriuškinti prityrę krikščionių kariai, o pats arkivyskupas žuvo. Mirus apie tuos mė tos kalvos prie Šventosios upės statulą, Šiuo metu ten giraitė, tebeturinti senąjį vardą: palaidoto kunigaikš- 1225 m eta i L iv o n ijo s v o k ie č ia i su m u ša m i že m a ičių ir lie tu v ių jos vokiečiai pirmą kartą pa tyrė stambų pralaimėjimą nuo lietuvių ir žemaičių. Pavergę Livoniją, jie užpuo lė kuršius, kurie anuo me tu priklausė Lietuvai; dang- U ten is — L ie tu vo s b e i Ž e m a itijo s k u n i g a ik štis tus Kukovaičiui, valdžią se nojoje Lietuvoje (Užneryje) ir Žemaitijoje perėmė jo sū nus Utenis.
Tame ¡pačiame amžiuje garsėjo ir kuršiai plėšikavimais Baltijos jūroje.
PDF 105
Tame ¡pačiame amžiuje garsėjo \nir kuršiai plėšikavimais Baltijos jūroje. Jie buvo tokie \ndrąsūs, ‘kad ne tik puldavo atviroje jūroje ir geriausiai \nginkluotus laivus, bet plėšė ir valsčius bei ¡gyvenvietes \nsu įtvirtinimais pakrantėse, pačiose atokiausiose Skandi\nnavijos žemėse.
Šie kariai kaipmat apsupo skan dinavus ir ėmė juos taip pliekti, kad nors šie smarkiai gynėsi kardais ir kirviais, bet kuršiai stipriu antpuoliu ir įnirtingai ¡kaudamiesi prirėmė juos prie pylimo ar įtvir tinimo, kur buvo sutelkta daug žmonių.
PDF 104
Šie kariai kaipmat apsupo skan\ndinavus ir ėmė juos taip pliekti, kad nors šie smarkiai \ngynėsi kardais ir kirviais, bet kuršiai stipriu antpuoliu \nir įnirtingai ¡kaudamiesi prirėmė juos prie pylimo ar įtvir\ntinimo, kur buvo sutelkta daug žmonių.
Narbutas kuršius vadina viena galingiausių Lietuvos tautų, turėjusia žemių nuo Nemuno žiočių iki Dauguvos.
PDF 106
Nereikia stebėtis šiais istoriniais įvykiais. Kuršiai jau \nanksčiau buvo viena iš galingiausių Lietuvos tautų, nuo \nNemuno žiočių iki Dauguvos turėjusi didžiulius žemių \nplotus.
Paskui Danijos karatius Erikas II 853 metais išsilaipino Kurše, kur buvo įsikūrusi maža, iš pen kių gyvenviečių susidedanti valstybė, tačiau mūšį pra laimėjo ir, netekęs pusės savo laivų ir žmonių, su kita puse bėgdamas vos įstengė išsigelbėti.
PDF 105
Paskui Danijos karatius Erikas II 853 \nmetais išsilaipino Kurše, kur buvo įsikūrusi maža, iš pen\nkių gyvenviečių susidedanti valstybė, tačiau mūšį pra\nlaimėjo ir, netekęs pusės savo laivų ir žmonių, su kita \npuse bėgdamas vos įstengė išsigelbėti.
Turaidiečiai, juk latviai būdami, sužinoję Rygą pa tekus į apsuptį, surinko savo karius ir atėjo kuršiams į pagalbą.
PDF 349
Sis raitelių pasirodymas taip sutrik dė visą kariauną, kad ji kuo greičiausiai nutraukė puoli mą ir apgultį ir perėjo į kitą Dauguvos pusę, kur užtruko trejetą dienų laidodama ir apraudodama žuvusius saviš kius. Turaidiečiai, juk latviai būdami, sužinoję Rygą pa tekus į apsuptį, surinko savo karius ir atėjo kuršiams į pagalbą. Taip pat ir žemgaliai bei kiti jų padermės gen tainiai susitelkę laukė, kuo baigsis ši apgultis.
Teodoras Narbutas rašė, kad kuršiai reikalavo kautis pirmose gretose, nes norėjo kuo greičiau išlaisvinti lietuvių stovyklose laikomus savo tėvynainius.
PDF 186
Kuršiai savo ruožtu spyriojosi aiškinda mi, kad jiems turėtų būti leista kautis pirmose gretose, nes norį kuo greičiau išvaduoti į nelaisvę paimtus, lie tuvių stovyklose laikomus, savo tėvynainius. Kryžiuočių vyresnieji buvo linkę jiems tai leisti, tačiau vėlei užsispy rė kunigaikštis Karolis ir riteriai, pastarieji manydami tai esant skriaudą garbingiesiems jų riteriams, kurie esą bus priversti kariauti tarsi kuršių vadovaujami. O dėl grobio, kurį iš lietuvių reikėsią atimti, pasakytina, jog kiekvie nas turės tai, ką pasiglemš. Kuršiams bus leista savuosius išpirkti.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Jotvingiai, K. Būgos nuomone, kalbėjo prūsų kalbos tarme15. Kiti tyrinėtojai teigia, kad sunku esą įrodyti buvus skirtumų tarp prūsų ir jotvingių kalbų16, kad visiškai neaišku, ar jotvingių kalba buvusi tarpinė tarp prūsų ir lietuvių, ar prūsų kalbos tarmė17. Mums žinomi jotvingiški vietų ir asmenų vardai turi fonetinių ypatybių, būdingų prūsų kalbai18. Prūsai (bei jotvingiai) priskiriami vakarų baltų tarmių regionui19. Lyginant su rytiniais baltais — lietuviais, konstatuojama, kad jotvingių ir lietuvių kalbos nebuvo per daug viena nuo kitos nutolusios.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Pruzze, Pruze ir pan. (MPKP, 1, p. 13—14). XII—XIII a. istoriniuose aktuose vardas dar nenusistovėjęs: Pruzia (1141 m.—PUB, 1, 1, Nr. 2, p. 1; 1212 m.— Nr. 10, p. 7; 1222 m.— Nr. 41 A, p. 30), Pruscia (1210 m.— ten pat, Nr. 5, p. 4; 1216—1217 m.— Nr. 14, p. 10; 1218 m.— Nr. 23, p. 17; 1222 m.— Nr. 41 B, p. 27; 1226 m.— Nr. 56, p. 42; 1243 m.— Nr. 143, p. 108), Prussia (1212 m..— ten pat, Nr. 6, p. 5; Nr. 7, p. 6; 1224 m.— Nr. 52, p. 38), Prutia (1216 m.—ten pat, Nr. 9, p. 7; 1222 m.— Nr. 41, p. 28), Prusia (1223 m,— ten pat, Nr. 46, p. 34; 1230 m.— Nr. 75, p. 56), Prucia (1228 m.— ten pat, Nr. 67, p. 49—50).