Narbutas krivio valdžios ženklą Buthstus aprašo kaip ilgoką ąžuolinę lazdą su dvišake viršūne ir dviem kutais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 430
Pretorijus, atpa sakodamas šią Dusburgiečio kronikos vietą, kur kalbama apie žynio lazdą, vadina ją krivūle. Čia anksčiau nupieštą kreivą lazdą Prūsijos lietuviai šitaip tebevadina, taigi krivis turėjo pa našią lazdą ir ji turėjo būti jo įsakomasis ženklas9 10. Iš tikrųjų čia anksčiau pateiktuose atvaizduose yra šio to panašaus, tik iš atvirkštinės pusės; matyt, lietuvių metraštinin kai, iš kurių sėmėsi rankraštis, kaip rodo pastabos, turėjo ge riau išmanyti apie tas lazdas ir žinojo, kaip jos atrodė antspau duose, išsaugotuose iš senų laikų, kai stabmeldystė dar buvo pačioje stipiybėje, nors nemini krivūlės (Krewula) pavadini mo, visiškai nelietuviško, nes paimto iš slavų kalbos: Krywoj, Krzywy; Krivūlė reiškia mažą, kreivą daiktą.
Narbutas mano, kad paskutinis Krivių Krivaitis Gintautas buvo 74-asis vyriausiųjų žynių eilėje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 431
Turime dar pakartotinai panagrinėti šį lietuvių mitologi jos fragmentą, kadangi, gavę jį pavėluotai, negalėjome sudėti kylančių iš jo pastabų į atitinkamus šio veikalo straipsnius. Ma tyt, autorius turėjo rankoje istorijos šaltinį, iš kurio pasisėmė žinią, kad paskutinis Krivių Krivaitis Gintautas buvo 74-asis vyriausiųjų žynių eilėje. Žynių, anot Prūsijos kronikų, iki ga lutinio stabmeldystės žlugimo, arba iki vyriausiojo žynio Ale- po, buvo 481 12; taigi nuo krikšto priėmimo datos, arba nuo 1265 iki 1414 metų, per 149 metus, jų buvo dar 23.
Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autori tetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anks čiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 429
Dabar pateiksime šį lietuvių mitologijos gabalėlį. Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autori tetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anks čiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žy niui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos pavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo krivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religi nių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis.
Pretorijus, atpa sakodamas šią Dusburgiečio kronikos vietą, kur kalbama apie žynio lazdą, vadina ją krivūle.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 430
Pretorijus, atpa sakodamas šią Dusburgiečio kronikos vietą, kur kalbama apie žynio lazdą, vadina ją krivūle. Čia anksčiau nupieštą kreivą lazdą Prūsijos lietuviai šitaip tebevadina, taigi krivis turėjo pa našią lazdą ir ji turėjo būti jo įsakomasis ženklas9 10. Iš tikrųjų čia anksčiau pateiktuose atvaizduose yra šio to panašaus, tik iš atvirkštinės pusės; matyt, lietuvių metraštinin kai, iš kurių sėmėsi rankraštis, kaip rodo pastabos, turėjo ge riau išmanyti apie tas lazdas ir žinojo, kaip jos atrodė antspau duose, išsaugotuose iš senų laikų, kai stabmeldystė dar buvo pačioje stipiybėje, nors nemini krivūlės (Krewula) pavadini mo, visiškai nelietuviško, nes paimto iš slavų kalbos: Krywoj, Krzywy; Krivūlė reiškia mažą, kreivą daiktą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
428 ## Puslapis 428 (Žynio Krivių Krivaičio valdžios ženklas, arba dvasininko lazda, liaudies kalbaButhstun- kas, atrodė taip: ilgoka paprasto ąžuolo lazda, kurios viršūnę sudaro trys šakos, [kiekviena] tarytum perrišta mazgu, išdėstytos trišakiu; nuo jų susijungimo kabo trys kutai). Symbolum jurisdictionis Superstitis loci, vel provinciae, Krewe, sive baculus sacerdotalis, vul gari sermone Buthstus nuncupatus, talem habuit formam: Baculus longuisculus, de ligno simpli ci quaerci, supra quem sunt duae virgae, dispo sitae in formam rami bifurci. De quarum junc tione duo bursae pendunt.