Seniausia kalnėnų uždanga laikytos neišžengiamos girios, o vėliau tarpgiriai buvo kamšomi pilimis nuo neprietelių.
Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
PDF 276-277
Senų senovėj kalnėnai ir žemaičiai pilių neturėjo, kaipogi neišžengiamos girios jų pilimis, o pačių narsybė ir kantrybė jų mūrais buvo, į kurias ir visų narsusis neprietelius nedrįso lįsti, bet ilgainiui, praretėjus toms girioms, pradėjo tarpgiriuose neprieteliai, užvis žuvėdai, šmaižytis ir grobį grieti bei pačius vergti; tą pritirdami^1251 , lietuviai ėmė tuos tarpgirius pilimis kamšyti, kuriomis ne vien kelią neprieteliams užtaškavo^1252 , bet, kėlusis pavojui, ir patys tenai uždangą^1253 rado, kurių pilių palaikus šiandien dar Žemaičiuose pilies kalnais, arba nuo žuvėdų pilimis, tebvadina.
Kalnėnai, traukdami į karę, kartu su žirgu vedėsi ir šunį, kuris mažomis rogėmis vežė įkaitį, karo padargą ir grįžtant grobį.
Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
PDF 267
Senovės kalnėnai ir žemaičiai, traukdami į karę, du tarnu lygiai turėjo, beje, šunį ir žirgą, nesgi, ko kareivis jodamas negalėjo ant žirgo pakelti, tą jo šuo, įkinkytas į mažas rogeles, po jo vilko, beje, įkaištį^1183 ir karės padargą, grįžtant iš karės, pydė^1184 grobį, nuo neprietelių sugrietą^1185.
Kalnėnai, nors kariavo jodami, turėjo ir paslėptus pėsčiuosius, kuriuos jodino dvisėdais.
Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
PDF 275
Kaip kalnėnai, taip ir žemaičiai, noris visados joti tekariavo, tačiau turėjo lygiai ir pėsčiuosius paslėptus, kuriuos dvisėdais jodino: susigrūmus pačiai jočiai su neprieteliais, pėstieji anai pripadėjo^1244.