II tūkstantmečio pradžioje pradėję formuotis jotvingiai buvo nukariauti ir asimiliuoti Vokiečių ordino.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 22
Vėliau, \nI tūkstantmečio antroje pusėje, prasidėjo slavų ekspansija, nulėmusi ryti-\nnių baltų asimiliaciją. II tūkstantmečio pradžioje pradėjo formuotis prū-\nsų, jotvingių, lietuvių ir latvių tautos. Tačiau susidarė tik lietuvių ir latvių \ntautos; prūsus ir jotvingius nukariavo bei asimiliavo Vokiečių ordinas ir \nvėliau įkūrė Prūsijos valstybę.
Prie pamarėnų—prūsų sąjungos prisidėjo jotvingiai ir lietuviai29.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 11
Lietuvių—prūsų bendradarbiavimą\nliudija 1245 m. dokumentai. Prie pamarėnų—prūsų sąjungos prisidėjo jotvingiai ir\nlietuviai29.
Jotvingiai, pasistūmėję į Rusios gilumą, kalba ir papročiais buvo panašūs į slavus.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 30
Prūsai - apie jų kalbą pasakytina,\nkad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu\npalei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilu\nmą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija,\niki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras,\nišsaugojo gryniausius savo padermės bruožus. Kraštas, ku\nrį dabar užima Vilniaus gubernija ir dalis Gardino guberni\njų, nuo tos gadynės buvo nuolatinė dviejų svarbiausių lie\ntuvių tautos padermių gyvenvietė: Žemaitijos, arba\nžemutinės, ir Vilijos pakrančių, arba aukštutinės, Lietuvos2.
Narbutas rašo, kad galindai ir jotvingiai perėjo Krokuvos Boleslovo ir Kujavijos Kazimiero globon, o kunigaikščiai apie tai pranešė popiežiui.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 125
Tai lėmė, kad galindai ir jotvingiai drauge perėjo lenkų kunigaikščių, Krokuvos Boleslovo ir Kujavijos Kazimiero, protekcijon, o jie išsiuntė pranešimus apie tai popiežiui. Iš to atsira do 1253 metų bulė, kuri leido kunigaikščiams priimti sau goti ir globoti pagonių gentis, jei jos geranoriškai ir be mažiausios prievartos priims krikščionių tikėjimą; šioje bulėje buvo sąlyga, kad teisė atversti užsispyrusius pa gonis su kalavijais priklauso vokiečių ordino riteriams, lenkų kunigaikščiai neturi į tai įsipainioti nei išplėtoti savo valdžią žemėse, kurios įėjo į naujų diecezijų ribas; be kita ko, popiežius garantavo kunigaikščiams valdžią savanoriškai pasiduodančiose žemėse ir gentyse nuo bet kokių tolesnių kryžiuočių pretenzijų1. 124 Tokiu popiežiaus nutarimu remdamasis, Kujavijos ku nigaikštis sudarė krikščionišką Jotvingių provinciją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 125
Tai lėmė, kad galindai ir jotvingiai drauge perėjo lenkų kunigaikščių, Krokuvos Boleslovo ir Kujavijos Kazimiero, protekcijon, o jie išsiuntė pranešimus apie tai popiežiui. Iš to atsira do 1253 metų bulė, kuri leido kunigaikščiams priimti sau goti ir globoti pagonių gentis, jei jos geranoriškai ir be mažiausios prievartos priims krikščionių tikėjimą; šioje bulėje buvo sąlyga, kad teisė atversti užsispyrusius pa gonis su kalavijais priklauso vokiečių ordino riteriams, lenkų kunigaikščiai neturi į tai įsipainioti nei išplėtoti savo valdžią žemėse, kurios įėjo į naujų diecezijų ribas; be kita ko, popiežius garantavo kunigaikščiams valdžią savanoriškai pasiduodančiose žemėse ir gentyse nuo bet kokių tolesnių kryžiuočių pretenzijų1. 124 Tokiu popiežiaus nutarimu remdamasis, Kujavijos ku nigaikštis sudarė krikščionišką Jotvingių provinciją.
Lietuvos metraštyje Mindaugo svainis po Mindaugo pasitraukimo į Vorutos pilį naktį išvaikė rusus ir jotvingius.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 52
Mindaugas buvo pasiruošęs, bet nutarė su jais at\nvirame lauke nesikauti. Užsidarė pilyje-vorutoje2 3 , ir\n55\n\n## Puslapis 51\n\n(naktį) 2A išsiuntė savo svainį2 5 , ir tas išvaikė ir rusus, \nir jotvingius. O rytojaus metą prieš vokiečius išjojo \n[Mindaugo kariai), ginkluoti arbaletais; ir jodinėjo ru\nsai bei poloviečiai su strėlėmis, o jotvingiai su trumpo\nmis ietimis, ir vaikėsi po lauką, tarytum turnyre.
Per 1279 metų badmetį Lietuvoje ir Jotvingijoje jotvingiai prašė kunigaikščio Vladimiro parduoti rugių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 144
Kaip žemės ūkis buvo greit pažeidžiamas, rodo jotvingių\npavyzdys. Iš vienos pusės buvo minima, kad priešai (lenkai) ten\nrado klėtis su javais (MPH, II, 422), ir Volinijos Danieliaus ka\nriuomenė, su arkliais, iš dviejų sodybų ne tik prisisotino, bet dar\njavų likučius sudegino (PSRL, II, 834). Tuo tarpu per didelį bad\nmetį Lietuvoje ir Jotvingijoje (1279), anksčiau javais pertekę,\njotvingiai prašė kunigaikštį Vladimirą parduoti rugių, siūlydami\n« vaško, ar voverių, ar bebrų, ar juodųjų kiaunių, ar sidabro » (PSRL\nII, 879).
Ivinskis jotvingių sunykimą siejo su badmečių, marų ir žiaurių to meto karų poveikiu.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 144
Priimant dėmesin ir šitas istorines aplinkybes, nega\nlima tačiau samprotauti, kad lietuvių gyvenamame plote tada būtų\nbuvę daugiau kaip 5 gyventojai 1 km^2. Jeigu lietuvių skaičius\nnebūtų siekęs nė poros šimtų tūkstančių, badmečiai, marai ir žiaurus\nto laiko karai būtų galėję tautą privesti prie sunykimo, kaip yra\natsitikę su jotvingiais.\nKai IX-XII amž. ariamoji žemdirbystė visame Pabaltijyje\npadarė pažangą, tuo pačiu galėjo didėti ir gyventojų skaičius.
1279 m. per badmetį Lietuvoje ir Jotvingijoje jotvingiai prašė kunigaikščio Vladimiro parduoti rugių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 144
Kaip žemės ūkis buvo greit pažeidžiamas, rodo jotvingių\npavyzdys. Iš vienos pusės buvo minima, kad priešai (lenkai) ten\nrado klėtis su javais (MPH, II, 422), ir Volinijos Danieliaus ka\nriuomenė, su arkliais, iš dviejų sodybų ne tik prisisotino, bet dar\njavų likučius sudegino (PSRL, II, 834). Tuo tarpu per didelį bad\nmetį Lietuvoje ir Jotvingijoje (1279), anksčiau javais pertekę,\njotvingiai prašė kunigaikštį Vladimirą parduoti rugių, siūlydami\n« vaško, ar voverių, ar bebrų, ar juodųjų kiaunių, ar sidabro » (PSRL\nII, 879).
XIII a. duomenimis, Jotvingija tęsėsi į šiaurę nuo Bebro aukštupio ir Nemuno prie Gardino.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).
Toliau į pietvakarius\nėjo jotvingių žemė. Nors šios sienos yra įvairavusios, tačiau iš\nXIII amž. duomenų galima spręsti, kad Jotvingija tęsėsi į šiaurę\nnuo per balas tekančio Bebro (Narevo prieupio) aukštupio ir Ne\nmuno prie Gardino.\nKairėje Nemuno aukštupio pusėje lietuvių sodybos dar prieš\nistoriniais laikais buvo susidūrusios su rytinių slavų sodybomis.
1282 metais lietuviai drauge su jotvingiais teriojo Liublino ir Sandomieriaus žemes.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 220
To įrodymu gali būti dažni žygiai į kaimynų kraštus. 1282 drauge su jotvingiais lietuviai teriojo Liublino ir Sandomie riaus žemes; kitais metais, atjoję per Kuršių Neringą, lietuviai puolė Sembą.
Narbutas rašo, kad Konrado valdymo metu Gotardas, Lukošiaus sūnus, kautynėse suėmė septynis jotvingių kunigaikštukus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 122
120 Santykiai su lietuviais. Laikui bėgant, matome jotvin gius kartu su lietuviais puldinėjančius rusų kraštus. Ma tyti, jog lietuvių padedami jie išsivadavo iš svetimųjų priklausomybės ir savarankiškai, vadovaujami savo vadų arba kunigai'kštukų, įvairiais laikais ir keliais veržėsi į Rusią, Lenkiją ir Mazoviją. Taip vadų rankose buvo su kaupta turtų, nes, Mazovijos kunigaikščiui Konradui val dant, kai sykį Uchanės grafas Gotardas, Lukošiaus sūnus, kautynėse suėmė septynis jotvingių kunigaikštukus, kiek vienas jų išsipirko sumokėdamas septynis šimtus gryno sidabro grivinų, o tai yra šiandieninių lenkiškų auksinų po 22 tūkstančius 400 už kiekvieną3. Jotvingiai, nepaisy dami iš mazoviečių ir prūsų patirtų nesėkmių, gyvendami slavų Brastos kaimynystėje, 1227 metais savo antpuolius išplėtė net iki Voluinės Vladimiro, kur buvo suimti du jotvingių vadai: Sutras Monoduničius ir Stegutas Zebro- vičius.
Lietuvos metraštyje Vykintas vaizduojamas sidabru ir įvairiomis dovanomis palenkęs jotvingius ir pusę žemaičių.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 49
O paskui Danielius sumanė su savo broliu ir nusiuntė pasiuntinius į Lenkiją, pas lenkų kunigaikščius, bylo damas: „Dabar proga krikščionims prieš pagonis eiti, nes jie patys vieni su kitais kariauja." Lenkai pažadė jo, bet netesėjo. Danielius su Vasilka nusiuntė Vykin tą pas jotvingius ir žemaičius bei į Rygą pas vokiečius, ir Vykintas palenkė juos, jotvingius ir pusę žemaičių sidabru ir įvairiomis dovanomis.
Jotvingių pavyzdys rodo, kad jų žemės ūkis buvo greitai pažeidžiamas priešų antpuolių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 144
Dar neturint masinio šakniavaisių pakaitalo,\nkokiu tik labai vėlai (XIX amž.) tapo bulvė, sausros ar didelės\nliūtys privesdavo prie žiaurių badmečių, kurie trukdė gyventojų\ndaugėjimą.\nKaip žemės ūkis buvo greit pažeidžiamas, rodo jotvingių\npavyzdys. Iš vienos pusės buvo minima, kad priešai (lenkai) ten\nrado klėtis su javais (MPH, II, 422), ir Volinijos Danieliaus ka\nriuomenė, su arkliais, iš dviejų sodybų ne tik prisisotino, bet dar\njavų likučius sudegino (PSRL, II, 834).
Jotvingių pavyzdys rodo, kad jų žemės ūkis buvo greitai pažeidžiamas priešų ir badmečių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 144
Kaip žemės ūkis buvo greit pažeidžiamas, rodo jotvingių\npavyzdys. Iš vienos pusės buvo minima, kad priešai (lenkai) ten\nrado klėtis su javais (MPH, II, 422), ir Volinijos Danieliaus ka\nriuomenė, su arkliais, iš dviejų sodybų ne tik prisisotino, bet dar\njavų likučius sudegino (PSRL, II, 834). Tuo tarpu per didelį bad\nmetį Lietuvoje ir Jotvingijoje (1279), anksčiau javais pertekę,\njotvingiai prašė kunigaikštį Vladimirą parduoti rugių, siūlydami\n« vaško, ar voverių, ar bebrų, ar juodųjų kiaunių, ar sidabro » (PSRL\nII, 879).
Apie prūsus ir įsakmiai apie jotvingius yra žinoma, jog, norėdami apsisaugoti nuo priešų, jie turėjo susimesti į sustiprintus kaimus.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).
Apie prūsus ir įsakmiai apie jotvingius yra žinoma, jog, norėdami\napsisaugoti nuo priešų, jie turėjo susimesti į sustiprintus kaimus.\nGalėjo tas pat būti ir Lietuvoje, kai gyventojai iš sunkiau apgi\nnamų vietų ordino karų laikais vis labiau traukėsi į uždarų sodybų\nplotus. Kuršiai ir žiemgaliai yra taip pat gyvenę kaimais.
1282 m. lietuviai drauge su jotvingiais teriojo Liublino ir Sandomiero žemes.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 220
To įrodymu gali būti dažni žygiai į kaimynų kraštus. 1282 drauge su jotvingiais lietuviai teriojo Liublino ir Sandomie riaus žemes; kitais metais, atjoję per Kuršių Neringą, lietuviai puolė Sembą.
Tautvilas, pabėgęs pas Vykintą į Žemaitiją, pasiėmė jotvingius, žemaičius ir Danieliaus pagalbą žygiui prieš Mindaugą.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 50
Visa tai padarė, kad Lietuva netapo krikščioniška. Andrių broliai riteriai pašalino iš pareigų, o Tautvilą parbėgo į 2emaitiją pas savo dėdę Vykintą, pasiėmė jotvingius ir žemaičius bei Danieliaus pagalbą, kurią Danielius buvo jam anksčiau davęs, ir išžygiavo prieš Mindaugą. Mindaugas buvo pasiruošęs, bet nutarė su jais at virame lauke nesikauti.
Zenono Ivinskio teigimu, badmečiai, marai ir žiaurūs to laiko karai galėjo būti jotvingių sunykimo priežastys.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 144
Tačiau atrodo, kad tie skaičiai yra per maži, nes kitaip\ntada butu sunku paaiškinti, kaip po intensyvių ir per eilę genera\ncijų daug aukų reikalavusių karų su ordinu, tuo pat laiku vykstant\nstipriai ekspansijai į rytus, butų galėjusi tuojau prasidėti vidaus\nkolonizacija. Priimant dėmesin ir šitas istorines aplinkybes, nega\nlima tačiau samprotauti, kad lietuvių gyvenamame plote tada būtų\nbuvę daugiau kaip 5 gyventojai 1 km^2. Jeigu lietuvių skaičius\nnebūtų siekęs nė poros šimtų tūkstančių, badmečiai, marai ir žiaurus\nto laiko karai būtų galėję tautą privesti prie sunykimo, kaip yra\natsitikę su jotvingiais.
Iš XIII a. duomenų galima spręsti, kad Jotvingija tęsėsi į šiaurę nuo Bebro aukštupio ir Nemuno prie Gardino.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 132
Išskyrus Gardiną, tos sritys buvo\nimta vadinti Juodoji Rusia («Černaja Rus’ »), ir jos jau XII\namžiaus pradžioje pateko Lietuvos valdžion. Toliau į pietvakarius\nėjo jotvingių žemė. Nors šios sienos yra įvairavusios, tačiau iš\nXIII amž. duomenų galima spręsti, kad Jotvingija tęsėsi į šiaurę\nnuo per balas tekančio Bebro (Narevo prieupio) aukštupio ir Ne\nmuno prie Gardino.
Michał Baliński teigimu, jotvingiai, pasistūmėję į Rusios gilumą, kalba ir papročiais buvo panašūs į slavus.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 30
Ta lietuvių tauta, išsis\nkyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kur\nšius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba \ntikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos \niki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki \nNemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, \nkad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu \npalei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilu\nmą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, \niki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, \nišsaugojo gryniausius savo padermės bruožus. Kraštas, ku\nrį dabar užima Vilniaus gubernija ir dalis Gardino guberni\njų, nuo tos gadynės buvo nuolatinė dviejų svarbiausių lie\ntuvių tautos padermių gyvenvietė: Žemaitijos, arba \nžemutinės, ir Vilijos pakrančių, arba aukštutinės, Lietuvos2.\ni\nKol istorikai neįstengė rasti patiki\nmos išvados apie lietuvių tautos \nkilmę, kol kas to dar neketinu šia\nme veikale aptarti; vis dėlto turiu \npripažinti, kad švedų mokslininko \nThunmano tyrinėjimai ir prie\nlaidos panašiausios į tiesą.
1058 metais, susijungę su jotvingiais, o tiksliau — jų va dovaujam i, įniršę nusitrenkė su gro bikišku žygiu net ik i Sochačiovo.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 181
1058 metais, susijungę su jotvingiais, o tiksliau — jų va\ndovaujam i, įniršę nusitrenkė su gro bikišku žygiu net ik i \nSochačiovo.
Lemiamame mūšyje prie Suchodolės Konrado karius ištiko didelė nesėkmė, o Konrado sąjungininkai — jotvingiai ir lietuviai — ypač nukentėjo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 122
Lemia\nmas mūšis įvyko prie Suchodolės, kur Konrado karius iš\ntiko nemaža nesėkmė, ypač prisikentėjo sąjungininkai — \njotvingiai ir lietuviai.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 22
sų, jotvingių, lietuvių ir latvių tautos. Tačiau susidarė tik lietuvių ir latvių
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 122
120 Santykiai su lietuviais. Laikui bėgant, matome jotvin gius kartu su lietuviais puldinėjančius rusų kraštus. Ma tyti, jog lietuvių padedami jie išsivadavo iš svetimųjų priklausomybės ir savarankiškai, vadovaujami savo vadų arba kunigai'kštukų, įvairiais laikais ir keliais veržėsi į Rusią, Lenkiją ir Mazoviją. Taip vadų rankose buvo su kaupta turtų, nes, Mazovijos kunigaikščiui Konradui val dant, kai sykį Uchanės grafas Gotardas, Lukošiaus sūnus, kautynėse suėmė septynis jotvingių kunigaikštukus, kiek vienas jų išsipirko sumokėdamas septynis šimtus gryno sidabro grivinų, o tai yra šiandieninių lenkiškų auksinų po 22 tūkstančius 400 už kiekvieną3. Jotvingiai, nepaisy dami iš mazoviečių ir prūsų patirtų nesėkmių, gyvendami slavų Brastos kaimynystėje, 1227 metais savo antpuolius išplėtė net iki Voluinės Vladimiro, kur buvo suimti du jotvingių vadai: Sutras Monoduničius ir Stegutas Zebro- vičius.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 140
tine prasme, nes jie, prisiėmę vyriausiųjų savo srities dvasininkų\npareigas, atlikdavo aukojimus. Tokiu atskirų sričių kunigų istorijos\npriešaušryje lietuvių, kuršių, žiemgalių, lietgalių ir prūsų (imant\ndrauge ir jotvingius) žemėse turėjo būti gana daug. XIII amž.\ndalis jų yra žinoma ir vardais.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 11
Kryžiuočiai patyrė pirmą nuo pat\natsikraustymo į pavyslį tokio masto pralaimėjimą28. Lietuvių—prūsų bendradarbiavimą\nliudija 1245 m. dokumentai. Prie pamarėnų—prūsų sąjungos prisidėjo jotvingiai ir\nlietuviai29.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 144
Iš vienos pusės buvo minima, kad priešai (lenkai) ten\nrado klėtis su javais (MPH, II, 422), ir Volinijos Danieliaus ka\nriuomenė, su arkliais, iš dviejų sodybų ne tik prisisotino, bet dar\njavų likučius sudegino (PSRL, II, 834). Tuo tarpu per didelį bad\nmetį Lietuvoje ir Jotvingijoje (1279), anksčiau javais pertekę,\njotvingiai prašė kunigaikštį Vladimirą parduoti rugių, siūlydami\n« vaško, ar voverių, ar bebrų, ar juodųjų kiaunių, ar sidabro » (PSRL\nII, 879).\nŠalia pagrindinių lietuvių verslų (žemdirbystės ir gyvulinin\nkystės) ir kitų pridedamųjų užsiėmimų (bitininkystės, medžioklės,\nžvejybos), buvo puoselėjamas amatas.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 220
To įrodymu gali būti dažni žygiai į kaimynų kraštus. 1282 drauge su jotvingiais lietuviai teriojo Liublino ir Sandomie riaus žemes; kitais metais, atjoję per Kuršių Neringą, lietuviai puolė Sembą.