II tūkstantmečio pradžioje pradėję formuotis jotvingiai buvo nukariauti ir asimiliuoti Vokiečių ordino.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 22
Vėliau, I tūkstantmečio antroje pusėje, prasidėjo slavų ekspansija, nulėmusi rytinių baltų asimiliaciją. II tūkstantmečio pradžioje pradėjo formuotis prūsų, jotvingių, lietuvių ir latvių tautos. Tačiau susidarė tik lietuvių ir latvių tautos; prūsus ir jotvingius nukariavo bei asimiliavo Vokiečių ordinas ir vėliau įkūrė Prūsijos valstybę.
Prie pamarėnų—prūsų sąjungos prisidėjo jotvingiai ir lietuviai29.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 11
Lietuvių—prūsų bendradarbiavimą liudija 1245 m. dokumentai. Prie pamarėnų—prūsų sąjungos prisidėjo jotvingiai ir lietuviai29.
Jotvingiai, pasistūmėję į Rusios gilumą, kalba ir papročiais buvo panašūs į slavus.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 30
Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, kad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu palei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilumą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, iki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, išsaugojo gryniausius savo padermės bruožus. Kraštas, kurį dabar užima Vilniaus gubernija ir dalis Gardino gubernijų, nuo tos gadynės buvo nuolatinė dviejų svarbiausių lietuvių tautos padermių gyvenvietė: Žemaitijos, arba žemutinės, ir Vilijos pakrančių, arba aukštutinės, Lietuvos2.
Narbutas rašo, kad galindai ir jotvingiai perėjo Krokuvos Boleslovo ir Kujavijos Kazimiero globon, o kunigaikščiai apie tai pranešė popiežiui.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 125
Tai lėmė, kad galindai ir jotvingiai drauge perėjo lenkų kunigaikščių, Krokuvos Boleslovo ir Kujavijos Kazimiero, protekcijon, o jie išsiuntė pranešimus apie tai popiežiui. Iš to atsirado 1253 metų bulė, kuri leido kunigaikščiams priimti saugoti ir globoti pagonių gentis, jei jos geranoriškai ir be mažiausios prievartos priims krikščionių tikėjimą; šioje bulėje buvo sąlyga, kad teisė atversti užsispyrusius pagonis su kalavijais priklauso vokiečių ordino riteriams, lenkų kunigaikščiai neturi į tai įsipainioti nei išplėtoti savo valdžią žemėse, kurios įėjo į naujų diecezijų ribas; be kita ko, popiežius garantavo kunigaikščiams valdžią savanoriškai pasiduodančiose žemėse ir gentyse nuo bet kokių tolesnių kryžiuočių pretenzijų1. 124 Tokiu popiežiaus nutarimu remdamasis, Kujavijos kunigaikštis sudarė krikščionišką Jotvingių provinciją.
Per 1279 metų badmetį Lietuvoje ir Jotvingijoje jotvingiai prašė kunigaikščio Vladimiro parduoti rugių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 144
Kaip žemės ūkis buvo greit pažeidžiamas, rodo jotvingių pavyzdys. Iš vienos pusės buvo minima, kad priešai (lenkai) ten rado klėtis su javais (MPH, II, 422), ir Volinijos Danieliaus kariuomenė, su arkliais, iš dviejų sodybų ne tik prisisotino, bet dar javų likučius sudegino (PSRL, II, 834). Tuo tarpu per didelį badmetį Lietuvoje ir Jotvingijoje (1279), anksčiau javais pertekę, jotvingiai prašė kunigaikštį Vladimirą parduoti rugių, siūlydami « vaško, ar voverių, ar bebrų, ar juodųjų kiaunių, ar sidabro » (PSRL II, 879).
1279 m. per badmetį Lietuvoje ir Jotvingijoje jotvingiai prašė kunigaikščio Vladimiro parduoti rugių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 144
Kaip žemės ūkis buvo greit pažeidžiamas, rodo jotvingių pavyzdys. Iš vienos pusės buvo minima, kad priešai (lenkai) ten rado klėtis su javais (MPH, II, 422), ir Volinijos Danieliaus kariuomenė, su arkliais, iš dviejų sodybų ne tik prisisotino, bet dar javų likučius sudegino (PSRL, II, 834). Tuo tarpu per didelį badmetį Lietuvoje ir Jotvingijoje (1279), anksčiau javais pertekę, jotvingiai prašė kunigaikštį Vladimirą parduoti rugių, siūlydami « vaško, ar voverių, ar bebrų, ar juodųjų kiaunių, ar sidabro » (PSRL II, 879).
XIII a. duomenimis, Jotvingija tęsėsi į šiaurę nuo Bebro aukštupio ir Nemuno prie Gardino.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).
Toliau į pietvakarius ėjo jotvingių žemė. Nors šios sienos yra įvairavusios, tačiau iš XIII amž. duomenų galima spręsti, kad Jotvingija tęsėsi į šiaurę nuo per balas tekančio Bebro (Narevo prieupio) aukštupio ir Nemuno prie Gardino. Kairėje Nemuno aukštupio pusėje lietuvių sodybos dar priešistoriniais laikais buvo susidūrusios su rytinių slavų sodybomis.
1282 metais lietuviai drauge su jotvingiais teriojo Liublino ir Sandomieriaus žemes.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 220
To įrodymu gali būti dažni žygiai į kaimynų kraštus. 1282 drauge su jotvingiais lietuviai teriojo Liublino ir Sandomieriaus žemes; kitais metais, atjoję per Kuršių Neringą, lietuviai puolė Sembą.
Narbutas rašo, kad Konrado valdymo metu Gotardas, Lukošiaus sūnus, kautynėse suėmė septynis jotvingių kunigaikštukus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 122
120 Santykiai su lietuviais. Laikui bėgant, matome jotvingius kartu su lietuviais puldinėjančius rusų kraštus. Matyti, jog lietuvių padedami jie išsivadavo iš svetimųjų priklausomybės ir savarankiškai, vadovaujami savo vadų arba kunigai'kštukų, įvairiais laikais ir keliais veržėsi į Rusią, Lenkiją ir Mazoviją. Taip vadų rankose buvo sukaupta turtų, nes, Mazovijos kunigaikščiui Konradui valdant, kai sykį Uchanės grafas Gotardas, Lukošiaus sūnus, kautynėse suėmė septynis jotvingių kunigaikštukus, kiekvienas jų išsipirko sumokėdamas septynis šimtus gryno sidabro grivinų, o tai yra šiandieninių lenkiškų auksinų po 22 tūkstančius 400 už kiekvieną3. Jotvingiai, nepaisydami iš mazoviečių ir prūsų patirtų nesėkmių, gyvendami slavų Brastos kaimynystėje, 1227 metais savo antpuolius išplėtė net iki Voluinės Vladimiro, kur buvo suimti du jotvingių vadai: Sutras Monoduničius ir Stegutas Zebrovičius.
Lietuvos metraštyje Vykintas vaizduojamas sidabru ir įvairiomis dovanomis palenkęs jotvingius ir pusę žemaičių.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 49
O paskui Danielius sumanė su savo broliu ir nusiuntė pasiuntinius į Lenkiją, pas lenkų kunigaikščius, bylodamas: „Dabar proga krikščionims prieš pagonis eiti, nes jie patys vieni su kitais kariauja." Lenkai pažadėjo, bet netesėjo. Danielius su Vasilka nusiuntė Vykintą pas jotvingius ir žemaičius bei į Rygą pas vokiečius, ir Vykintas palenkė juos, jotvingius ir pusę žemaičių sidabru ir įvairiomis dovanomis.
Jotvingių pavyzdys rodo, kad jų žemės ūkis buvo greitai pažeidžiamas priešų antpuolių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 144
Dar neturint masinio šakniavaisių pakaitalo, kokiu tik labai vėlai (XIX amž.) tapo bulvė, sausros ar didelės liūtys privesdavo prie žiaurių badmečių, kurie trukdė gyventojų daugėjimą. Kaip žemės ūkis buvo greit pažeidžiamas, rodo jotvingių pavyzdys. Iš vienos pusės buvo minima, kad priešai (lenkai) ten rado klėtis su javais (MPH, II, 422), ir Volinijos Danieliaus kariuomenė, su arkliais, iš dviejų sodybų ne tik prisisotino, bet dar javų likučius sudegino (PSRL, II, 834).
Jotvingių pavyzdys rodo, kad jų žemės ūkis buvo greitai pažeidžiamas priešų ir badmečių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 144
Kaip žemės ūkis buvo greit pažeidžiamas, rodo jotvingių pavyzdys. Iš vienos pusės buvo minima, kad priešai (lenkai) ten rado klėtis su javais (MPH, II, 422), ir Volinijos Danieliaus kariuomenė, su arkliais, iš dviejų sodybų ne tik prisisotino, bet dar javų likučius sudegino (PSRL, II, 834). Tuo tarpu per didelį badmetį Lietuvoje ir Jotvingijoje (1279), anksčiau javais pertekę, jotvingiai prašė kunigaikštį Vladimirą parduoti rugių, siūlydami « vaško, ar voverių, ar bebrų, ar juodųjų kiaunių, ar sidabro » (PSRL II, 879).
1282 m. lietuviai drauge su jotvingiais teriojo Liublino ir Sandomiero žemes.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 220
To įrodymu gali būti dažni žygiai į kaimynų kraštus. 1282 drauge su jotvingiais lietuviai teriojo Liublino ir Sandomieriaus žemes; kitais metais, atjoję per Kuršių Neringą, lietuviai puolė Sembą.
Tautvilas, pabėgęs pas Vykintą į Žemaitiją, pasiėmė jotvingius, žemaičius ir Danieliaus pagalbą žygiui prieš Mindaugą.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 50
Visa tai padarė, kad Lietuva netapo krikščioniška. Andrių broliai riteriai pašalino iš pareigų, o Tautvilą parbėgo į 2emaitiją pas savo dėdę Vykintą, pasiėmė jotvingius ir žemaičius bei Danieliaus pagalbą, kurią Danielius buvo jam anksčiau davęs, ir išžygiavo prieš Mindaugą. Mindaugas buvo pasiruošęs, bet nutarė su jais atvirame lauke nesikauti.
Zenono Ivinskio teigimu, badmečiai, marai ir žiaurūs to laiko karai galėjo būti jotvingių sunykimo priežastys.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 144
Tačiau atrodo, kad tie skaičiai yra per maži, nes kitaip tada butu sunku paaiškinti, kaip po intensyvių ir per eilę generacijų daug aukų reikalavusių karų su ordinu, tuo pat laiku vykstant stipriai ekspansijai į rytus, butų galėjusi tuojau prasidėti vidaus kolonizacija. Priimant dėmesin ir šitas istorines aplinkybes, negalima tačiau samprotauti, kad lietuvių gyvenamame plote tada būtų buvę daugiau kaip 5 gyventojai 1 km^2. Jeigu lietuvių skaičius nebūtų siekęs nė poros šimtų tūkstančių, badmečiai, marai ir žiaurus to laiko karai būtų galėję tautą privesti prie sunykimo, kaip yra atsitikę su jotvingiais.
Iš XIII a. duomenų galima spręsti, kad Jotvingija tęsėsi į šiaurę nuo Bebro aukštupio ir Nemuno prie Gardino.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 132
Išskyrus Gardiną, tos sritys buvo imta vadinti Juodoji Rusia («Černaja Rus’ »), ir jos jau XII amžiaus pradžioje pateko Lietuvos valdžion. Toliau į pietvakarius ėjo jotvingių žemė. Nors šios sienos yra įvairavusios, tačiau iš XIII amž. duomenų galima spręsti, kad Jotvingija tęsėsi į šiaurę nuo per balas tekančio Bebro (Narevo prieupio) aukštupio ir Nemuno prie Gardino.
Michał Baliński teigimu, jotvingiai, pasistūmėję į Rusios gilumą, kalba ir papročiais buvo panašūs į slavus.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 30
Ta lietuvių tauta, išsiskyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kuršius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, kad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu palei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilumą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, iki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, išsaugojo gryniausius savo padermės bruožus. Kraštas, kurį dabar užima Vilniaus gubernija ir dalis Gardino gubernijų, nuo tos gadynės buvo nuolatinė dviejų svarbiausių lietuvių tautos padermių gyvenvietė: Žemaitijos, arba žemutinės, ir Vilijos pakrančių, arba aukštutinės, Lietuvos2. i Kol istorikai neįstengė rasti patikimos išvados apie lietuvių tautos kilmę, kol kas to dar neketinu šiame veikale aptarti; vis dėlto turiu pripažinti, kad švedų mokslininko Thunmano tyrinėjimai ir prielaidos panašiausios į tiesą.
1058 metais, susijungę su jotvingiais, o tiksliau — jų va dovaujam i, įniršę nusitrenkė su gro bikišku žygiu net ik i Sochačiovo.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 181
1058 metais, susijungę su jotvingiais, o tiksliau — jų vadovaujam i, įniršę nusitrenkė su gro bikišku žygiu net ik i Sochačiovo.
Lemiamame mūšyje prie Suchodolės Konrado karius ištiko didelė nesėkmė, o Konrado sąjungininkai — jotvingiai ir lietuviai — ypač nukentėjo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 122
Lemiamas mūšis įvyko prie Suchodolės, kur Konrado karius ištiko nemaža nesėkmė, ypač prisikentėjo sąjungininkai — jotvingiai ir lietuviai.
Jotvingiai už savo protėvių tikėjimą verčiau žū davo; prūsai irgi žuvo kariaudami su kryžiuočiais dėl savo tautiškumo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 199
Jotvingiai už savo protėvių tikėjimą verčiau žūdavo; prūsai irgi žuvo kariaudami su kryžiuočiais dėl savo tautiškumo.
Jotvingių tauta, kiek galima spręs ti iš istorinių šaltinių, buvo mažai civilizuota, gyveno valstiečių bendruomenėmis arba buvo susiskirsčiusi į vals čius arba ordas, kurių kiekvienai vadovavo kažkokie lyg karaliukai, sudarę tarpusavio sąjungas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 118
Jotvingių tauta, kiek galima spręsti iš istorinių šaltinių, buvo mažai civilizuota, gyveno valstiečių bendruomenėmis arba buvo susiskirsčiusi į valsčius arba ordas, kurių kiekvienai vadovavo kažkokie lyg karaliukai, sudarę tarpusavio sąjungas. Jotvingiai noriai puldinėdavo kaimyninius kraštus, atsitraukdami visuomet mokėjo panaudoti savo krašto gamtos gynybines sąlygas. Būdingas šios genties bruožas yra aistringa meilė tautiškumui, laisvei ir protėvių religijai; visa tai gindami, jie verčiau sutikdavo būti visiškai sunaikinti negu matyti save nugalėtus priešų.
Narbutas teigia, kad Polesėje gyveno jotvingiai ir jų giminės slonėnai nuo Šešupės pusės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 217-218
Hartknochas savo pastabose šią Dusburgo nurodytą vietą neteisingai liepia laikyti lietuvių Rusia arba Polese, nes Polesė ir Rusia yra ir nuo seno buvo visiškai atskiri kraštai; Prūsija niekados nesiribojo su Rusia, o ribojosi su Polese, kur gyveno jotvingiai ir jų giminės slonėnai nuo Šešupės pusės; sūduvių Lietuva driekėsi net iki Nemuno 1 ...fine Pruzza... locum qui dicitur Russ, ei ¡ine Russiae. Antiquitates Italicae medii sevi. T. V. P. 831. 2 Helmold. Chronic, slav. L. I. C. 15 ir etc. 3 Tertia insula illa, quae Semland appellari solet, contigua Ruzzis... Adam Brem. De situ Daniae. P. 147. (Trečioji sala ta, kurią paprastai vadina Semba ir kuri ribojasi (gretima) su rusais...) 4 Polonia habet ab occidente Oderam fluvium, ab oriente Isiūlam, ab septentrione Ruthenos et mare Scythicum. De reb. gest. Priderki Imperatoris. Lib. I. (Lenkijos vakaruose teka Oderio upė, iš rytu pusės — Vysla, šiaurėje yra rutėnai ir Skitų jūra.) V Parte III. C. 2. P. 68. 6 Ibid. P. 71. 220 ir niekada negalėjo priklausyti Rusiai dėl didelio atstumo
Tagrai-jotvingiai II a. po Kr. kalbėjo lietuvių dialektu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 207
Baigiant dar reikėtų priminti ir tai, jog dėl tos priežasties, kad tagrai-jotvingiai (§ 108) kalbėjo lietuvių dialektu II m. e. amžiuje, akivaizdu, jog ir ta kalba, ir ta tauta turėjo gyvuoti jau gerokai anksčiau*.
Narbutas teigia, kad po anarchijos Lenkijoje jotvingiai pakėlė galvą ir ėmė įkyrėti rusams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 120
II mirties Lenkijoje prasidėjo anarchija, jotvingiai pakėlė galvą ir ėmė įkyrėti rusams.
Lietuviškai kalbančių gy ventojų žemė susideda iš keturių dalių: pirmoji žemės juosta yra vietinių jotvingių, kurie apie Drohičino tvirtovę gyvena, ir nedaug jų belikę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 437
Lietuviškai kalbančių gyventojų žemė susideda iš keturių dalių: pirmoji žemės juosta yra vietinių jotvingių, kurie apie Drohičino tvirtovę gyvena, ir nedaug jų belikę. Antroji yra lietuvių ir žemaičių. Trečioji - prūsų.