Kojelavičius vaizdavo italų ateivius kaip sumaniai veikusius Lietuvoje, kur ateiviai ir vietiniai gyventojai galiausiai susivienijo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 59
Italai rodėsi esą tokie gabūs ir veikė taip sumaniai, kad jų vidaus padėtis tapo gana tvirta, o tarp sąjun gininkų nekėlė nei neapykantos, ne įtarimo. Neilgai trukus ateiviai ir vietiniai gyventojai visiškai susivie nijo: abi tautos panoro turėti bendrą valstybę, o lie tuviai patys netgi sutiko pasiduoti ateivių valdžiai. Kaip po kelių šimtmečių vokiečiai ginklu užgrobė Li voniją, o kiti vėliau Prūsiją, taip italai ypatingu su manumu ir būdo meilumu užėmė Lietuvą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 58
Galimas daiktas, alanai, arba herulai (kurie,\nistorijos žiniomis, tuo metu ėjo Italijos stovyklose ka\nro tarnybą), pirmieji pradėjo: ilgėdamiesi taikos, jie\npasitraukė iš tėvynės ir pasuko į tas žemes, kurios\nbuvo tinkamiausios įsikurti ir neniokojamos karų. Pa\ngaliau nesvarbu, dėl kokios dingsties, reikalo ar būti\nnybės jie leidosi į tokį tolimą kelią, vieną dalyką se\nnoliai atkakliai tvirtina: ateivių italų esą buvę penki\nšimtai kilmingųjų. Pagal kilmę bei karinius nuopelnus\nbuvo vardijami vadai: Palemonas, arba Publijus Libo-\nnas, herbo Stulpai,\nJulijonas\nDausprungas;,\nkurio\n59\n\n## Puslapis 58\n\ngiminės herbas Kentauras, Prosperas Cezarinas — her\nbo Stulpai, Ursinas bei Hektoras — herbo Rožės, arba\nRožynas.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Iš tiesų ne be pagrindo spėjama, kad jie atvykę iš Insubrijos bei Li- gurijos. Sako, ligi mūsų die- IS k u r tie italai ir nų šiose Italijos žemėse te- k a d a a tv y k o } L ietu- beliko šeimų, kurių pavardės vą? bei herbai giminingi. Vėliau Berengaras, italams iš visų jėgų suskatus, buvo nuverstas nuo sosto, bet, trokšda mas priešams tuo pačiu atseikėti, jis, sako, suleidęs į savo paties kraštą hunus, kurie, Ticino miestą sulygi nę su žeme, nusiaubė nelyginant laukiniai visą žemę, pridarę galybę neregėtų negirdėtų piktadarysčių, nevil- tin nugramzdino ir bėgti pas- 924 m e ta i katino tuos, kurie jau anks čiau, bėdų prispausti, norėję palikti Italiją. Taigi šitie arba kiti (apskritai nieko ne drįstu tokiu neaišku reikalu tvirtai sakyti), Venedų, arba Baltijos, jūra įplaukę neplačiu sąsiauriu į Kuršių įlanką, palei krantą nusigavo į Nemuno, arba Chrono, žiotis, kur upė, ilgai tekėdama per Rusią, Lietuvą ir Prūsiją, išsilieja sutelkusi vandenis dvylika atšakų.