Kojelavičius atsargiai siejo italų ateivių atvykimą į Lietuvą su bėgimu iš Italijos po hunų nusiaubimų 924 metais. Kojelavičius vaizdavo italų ateivius kaip sumaniai veikusius Lietuvoje, kur ateiviai ir vietiniai gyventojai galiausiai susivienijo.
Italai rodėsi esą tokie gabūs ir veikė taip sumaniai, kad jų vidaus padėtis tapo gana tvirta, o tarp sąjungininkų nekėlė nei neapykantos, ne įtarimo. Neilgai trukus ateiviai ir vietiniai gyventojai visiškai susivienijo: abi tautos panoro turėti bendrą valstybę, o lietuviai patys netgi sutiko pasiduoti ateivių valdžiai. Kaip po kelių šimtmečių vokiečiai ginklu užgrobė Livoniją, o kiti vėliau Prūsiją, taip italai ypatingu sumanumu ir būdo meilumu užėmė Lietuvą.
Galimas daiktas, alanai, arba herulai (kurie, istorijos žiniomis, tuo metu ėjo Italijos stovyklose karo tarnybą), pirmieji pradėjo: ilgėdamiesi taikos, jie pasitraukė iš tėvynės ir pasuko į tas žemes, kurios buvo tinkamiausios įsikurti ir neniokojamos karų. Pagaliau nesvarbu, dėl kokios dingsties, reikalo ar būtinybės jie leidosi į tokį tolimą kelią, vieną dalyką senoliai atkakliai tvirtina: ateivių italų esą buvę penki šimtai kilmingųjų. Pagal kilmę bei karinius nuopelnus buvo vardijami vadai: Palemonas, arba Publijus Libonas, herbo Stulpai, Julijonas Dausprungas;, kurio 59 ## Puslapis 58 giminės herbas Kentauras, Prosperas Cezarinas — herbo Stulpai, Ursinas bei Hektoras — herbo Rožės, arba Rožynas.