Taip tad buvo, kol buvo neišmirusi Gediminaičių dinastija — Jogailos palikuonys, kurių teisės sostams buvo pripažįstamos iš tradicijos (nė vienoje valstybėje nebuvo paveldėjamojo įstatymo).
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 209
Šį sumanymą, kaip sako Prochaska, smarkiai rėmęs ir Vytautas; jis priėmė jauną Fridri ką savo dvare ir jį vaišino. Kuriuo tikslu buvo rodomas toks pa lankumas šiam naujam kandidatui į lenkų karalius ir į Lietuvos siuzerenus, sunku pasakyti. Galima tik spėt: arba Vytautas manė atsikratyti Lenkija su visa jos unija, ėmus valdyti kitai, ne Gedimino dinastijai; arba dar labiau norėjo sustiprinti savo tei ses globoti Lenkiją?
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 209
Šį sumanymą, kaip sako\nProchaska, smarkiai rėmęs ir Vytautas; jis priėmė jauną Fridri\nką savo dvare ir jį vaišino. Kuriuo tikslu buvo rodomas toks pa\nlankumas šiam naujam kandidatui į lenkų karalius ir į Lietuvos\nsiuzerenus, sunku pasakyti. Galima tik spėt: arba Vytautas\nmanė atsikratyti Lenkija su visa jos unija, ėmus valdyti kitai, ne\nGedimino dinastijai; arba dar labiau norėjo sustiprinti savo tei\nses globoti Lenkiją?
Su Krėvės unija sutiko ne visi Gediminaičiai.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 50
Su Krėvės unija ne visi Gediminaičiai sutiko: nepasirašę\nKrėvės akto, matyt, turėjo laisvas rankas.
Vytautas panaikino didžiąsias Gediminaičių kunigaikštijas ir paliko jiems tik smulkesnius valdinius.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 301
Tuo būdu Vytautas panaikino stipriąsias Polocko, Vitebsko, Smolensko, Sievero, Naugardėlio, Kijevo, Volynijos ir Podolijos kunigaikštijas. Gediminaičiai beliko nepajudinti tik Mstislavly ir Pinske.Visi gi kiti gavo valdyti palyginti smulkutes kunigaik štijas ir priklausė valsčių, o ne sričių kunigaikščių rūšiai^4 ).
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).
Tuo būdu Vytautas panaikino stipriąsias Polocko, Vitebsko,\nSmolensko, Sievero, Naugardėlio, Kijevo, Volynijos ir Podolijos\nkunigaikštijas. Gediminaičiai beliko nepajudinti tik Mstislavly\nir Pinske.Visi gi kiti gavo valdyti palyginti smulkutes kunigaik\nštijas ir priklausė valsčių, o ne sričių kunigaikščių rūšiai^4 ).\nValdant sritis per savo vietininkus Vytautui laikyti jas sa\nvo žinioje buvo daug lengviau, nors sričių savarankiškumas ir\nnebuvo naikinamas. Didžiojo kunigaikščio valdžia tapo nepa\nlyginamai stipresnė, gavo daugiau medžiaginių išteklių palai\nkyti valstybės vidaus vienybei bei vienodumui.
Vytautui panaikinus stipriąsias kunigaikštijas, Gediminaičiai nepajudinti liko tik Mstislavlyje ir Pinske.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 301
Tuo būdu Vytautas panaikino stipriąsias Polocko, Vitebsko, Smolensko, Sievero, Naugardėlio, Kijevo, Volynijos ir Podolijos kunigaikštijas. Gediminaičiai beliko nepajudinti tik Mstislavly ir Pinske.Visi gi kiti gavo valdyti palyginti smulkutes kunigaik štijas ir priklausė valsčių, o ne sričių kunigaikščių rūšiai^4 ).
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 301
Tuo būdu Vytautas panaikino stipriąsias Polocko, Vitebsko,\nSmolensko, Sievero, Naugardėlio, Kijevo, Volynijos ir Podolijos\nkunigaikštijas. Gediminaičiai beliko nepajudinti tik Mstislavly\nir Pinske.Visi gi kiti gavo valdyti palyginti smulkutes kunigaik\nštijas ir priklausė valsčių, o ne sričių kunigaikščių rūšiai^4 ).
Palemono legenda tapo pagrindu lietuvių ir rusėnų bajorijai savo kilmę sieti su Palemono tradicija arba Gediminaičių dinastija.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 75
Lietuvos metraščiuose sukurta atvykusio iš Romos Palemono \nir jo ainių legenda tapo pagrindu ne tik lietuvių, bet ir rusėnų bajorijai \nvesti savo kilmę Palemono tradicija arba sieti save su realia Gediminaičių \ndinastija. Taip įvairiakilmė ponija formavo bendros savimonės „lietuvių \nnacijos“ ponų sluoksnį.
Daugumas Gediminaičių pačioje Vytauto valdymo pradžioje pasirodė jam nepaklusnūs.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 301
Daugumas Gediminaičių dėl to pasirodė jam nepaklusnūs pa čioje valdymo pradžioje. Bet Vytautas su jais nedarė ilgų ce remonijų. Pritariamas Jogailos, jis pirmiausia atėmė valdomą Sievero žemę iš Dimitro Kaributo, vėliau suvaldė nepaklusnų Podolijos kunigaikštį Karijoto sūnų Teodorą, Volynijos kunigaik štį Liubarto sūnų Teodorą, Kijevo kunigaikštį Algirdo sūnų Vla dimirą ir pagaliau kelis kartus turėjo ramdyti (net laikyti kalė jime) neramųjį Jogailos brolį Švitrigailą^2 ).
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 301
Daugumas Gediminaičių dėl to pasirodė jam nepaklusnūs pa\nčioje valdymo pradžioje. Bet Vytautas su jais nedarė ilgų ce\nremonijų. Pritariamas Jogailos, jis pirmiausia atėmė valdomą\nSievero žemę iš Dimitro Kaributo, vėliau suvaldė nepaklusnų\nPodolijos kunigaikštį Karijoto sūnų Teodorą, Volynijos kunigaik\nštį Liubarto sūnų Teodorą, Kijevo kunigaikštį Algirdo sūnų Vla\ndimirą ir pagaliau kelis kartus turėjo ramdyti (net laikyti kalė\njime) neramųjį Jogailos brolį Švitrigailą^2 ).
Dinastijai vardą davė garsiausias jos atstovas – Vytenio brolis Gediminas (valdęs 1316–1341 m.).
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 32
Dinastijai vardą davė garsiausias jos atstovas – Vytenio brolis Gedimi-\nnas (valdęs 1316–1341 m.). Gediminas nebuvo pirmas šios dinastijos atsto-\nvas, tačiau būtent jis istoriniu vaidmeniu užgožė savo pirmtakus.
XIII a. pabaigoje Lietuvos istorijoje iškilo lietuvių kilmės valdovų Gediminaičių dinastija.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 31-32
Gediminaičių dinastijos iškilimas XIII a. pabaigoje minimi dar šie Lietuvos didieji kunigaikš- čiai: Butigeidis, po jo – šio brolis Butvydas, dar vėliau – Butvydo sūnus Vytenis. Tai buvo naujas reiškinys Lietuvos istorijoje – sostą paveldi tos pačios giminės žmonės – broliai arba sūnūs. Taigi susiformavo sosto L I E T U V O S I S T O R I J A 32 paveldėjimo principas, o Viduramžiais tai buvo vienas iš svarbiausių valstybės stabilumo požymių. Mat besigviešiantys sosto jau turės pagrįsti savo teises, giminystę arba priklausomybę valdovų dinastijai. XIII a. pa- baigoje į Lietuvos istoriją įžengė garsiausia lietuvių kilmės valdovų – Ge- diminaičių dinastija.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 32
XIII a. pa-\nbaigoje į Lietuvos istoriją įžengė garsiausia lietuvių kilmės valdovų – Ge-\ndiminaičių dinastija. \nDinastijai vardą davė garsiausias jos atstovas – Vytenio brolis Gedimi-\nnas (valdęs 1316–1341 m.). Gediminas nebuvo pirmas šios dinastijos atsto-\nvas, tačiau būtent jis istoriniu vaidmeniu užgožė savo pirmtakus.
Mirus paskutiniam Gediminaičių dinastijos valdovui Zigmantui Augustui, Lietuva ir Lenkija galėjo rinktis atskirus valdovus.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 270
Tačiau, kai paskutinysis tos dinastijos valdovas,\nZigmantas Augustas, baigė savo gyvenimą be jokio įpėdinio,\nabi valstybės savo sumetimais galėjo išsirinkti sau atskirus val-\ndovus, kurie galėjo būti vienas kitam net priešingi — iš skir-\ntingų kraštų galėjo atsinešti ir skirtingus politinius siekimus.
Gediminaičių dinastijos Jogailos palikuonių teisės į sostus buvo pripažįstamos iš tradicijos.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 270
Tuo būdu,\nbe jokių sutarčių, tarp abiejų valstybių faktiškai buvo perso-\nnalinė unija.\n\nTaip tad buvo, kol buvo neišmirusi Gediminaičių dinas-\ntija — Jogailos palikuonys, kurių teisės sostams buvo pripa-\nžįstamos iš tradicijos (nė vienoje valstybėje nebuvo paveldėja-\nmojo įstatymo). Tačiau, kai paskutinysis tos dinastijos valdovas,\nZigmantas Augustas, baigė savo gyvenimą be jokio įpėdinio,\nabi valstybės savo sumetimais galėjo išsirinkti sau atskirus val-\ndovus, kurie galėjo būti vienas kitam net priešingi — iš skir-\ntingų kraštų galėjo atsinešti ir skirtingus politinius siekimus.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 270
Taip tad buvo, kol buvo neišmirusi Gediminaičių dinas-\ntija — Jogailos palikuonys, kurių teisės sostams buvo pripa-\nžįstamos iš tradicijos (nė vienoje valstybėje nebuvo paveldėja-\nmojo įstatymo). Tačiau, kai paskutinysis tos dinastijos valdovas,\nZigmantas Augustas, baigė savo gyvenimą be jokio įpėdinio,\nabi valstybės savo sumetimais galėjo išsirinkti sau atskirus val-\ndovus, kurie galėjo būti vienas kitam net priešingi — iš skir-\ntingų kraštų galėjo atsinešti ir skirtingus politinius siekimus.\nTuo būdu abi valstybės galėjo nueiti visiškai skirtingais keliais.
Dauguma Gediminaičių Vytautui valdymo pradžioje pasirodė nepaklusnūs.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 301
Daugumas Gediminaičių dėl to pasirodė jam nepaklusnūs pa\nčioje valdymo pradžioje. Bet Vytautas su jais nedarė ilgų ce\nremonijų. Pritariamas Jogailos, jis pirmiausia atėmė valdomą\nSievero žemę iš Dimitro Kaributo, vėliau suvaldė nepaklusnų\nPodolijos kunigaikštį Karijoto sūnų Teodorą, Volynijos kunigaik\nštį Liubarto sūnų Teodorą, Kijevo kunigaikštį Algirdo sūnų Vla\ndimirą ir pagaliau kelis kartus turėjo ramdyti (net laikyti kalė\njime) neramųjį Jogailos brolį Švitrigailą^2 ).
Dalį kunigaikštijų valdė Gediminaičiai, o kitas valdė Riurikaičiai ir įvairūs lietuvių kilmės kunigaikščiai.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 300
Visas tas valstybėles vienijo\ntik priklausomybė didžiajam kunigaikščiui. Šiaip kiekviena jų\ngyveno savo gyvenimą ir nebuvo suglausta į vieną glaudų politiš\nką vienetą. Vienos tų kunigaikštijų buvo valdomos rusų kilmės\nkunigaikščių (Riurikaičių), kitos Gediminaičių ir pagaliau keletą\nsmulkių kunigaikštijėlių valdė įvairūs lietuvių kilmės kunigaikš\nčiai, kurių giminių pradžia nyksta amžių glūdumose.
Gediminaičiai buvo pasidaliję tarp pagonybės ir graikų krikšto, kai sprendėsi Lietuvos krikšto kryptis.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 299
1387 m. žygis buvo nuostabus, prisimenant, kaip po Kęstučio\nmirties ant peilio ašmens vartėsi klausimas, ar Lietuva galutinai\nneapsispręs už stačiatikių tikėjimą. Kai Gediminaičiai buvo išsi\ndalinę tarp pagonybės ir graikų krikšto, bereikėjo tik didžiojo\nkunigaikščio žingsnio, kuriuo butų turėję pasekti lietuvių kilmin\ngieji ir visa tauta. Bet nuolat kabantis vokiečių ordino pavojus per\nvisą XIV amžių buvo buvęs akstinas vesti derybas ir kokiu nors\nbūdu priimti priešo išpažįstamą, t. y. vokiškąjį tikėjimą.
Lietuvos metraščio pasakojime Vytenis vaizduojamas kaip pirmasis Gediminaičių dinastijos valdovas po Palemono ir Kentauro herbo dinastijų.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 7
Čia Lietuvos istorija dėstoma nuo seniausiųjų laikų ir \nprasideda sakiniu apie Kristaus gimimą, valdant Romos \nimperatoriui Augustui, Romos imperatorių ligi Nerono \nišvardijimu ir Nerono žiaurybių aprašymu. Gelbėda\nmiesi nuo jo persekiojimo, dalis romėnų „bajorų\", va\ndovaujamų imperatoriaus Nerono giminaičio Palemono, \npabėgę nuo persekiojimo Į šiaurę ir tapę lietuvių tau\ntos ir valstybės pradininkais. Vėliau, išmirus Palemono \nįpėdiniams ir sekančios Kentauro herbo dinastijos ku\nnigaikščiams, Lietuvos sostas atitekęs pirmajam Gedi- \nminaičių dinastijos valdovui Vyteniui.
Iš lietuvių tautos buvo kilusi ir valdančioji Gediminaičių šeima.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 305
Plačiosios valstybės kūrėjai buvo lietuviai. Iš lietuvių\ntautos buvo kilusi ir valdančioji Gediminaičių šeima. Įvairiais var\ndais besivadinančios rytinių slavų kiltys, iš kurių susiformavo vėliau\ngudų ir ukrainiečių tautos, buvo užimtos ir pajungtos Lietuvos\nvalstybei didžiųjų Vilniaus kunigaikščių (Gedimino, Algirdo).
Kiti Gediminaičiai valdė Turovo-Pinsko kunigaikštijoje, Podolėje, Zaslavlyje ir Volinijoje.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 304
Dalimis buvo aprūpinti ir visi kiti Gediminaičiai. Senojoje\nTurovo — Pinsko kunigaikštijoje, arba Polesėje sėdėjo Algirdo\nbrolio Narimanto sūnus. O Podolėje įsigyveno kito Gediminaičio\n— Karijoto vaikai. Netoliese nuo ten, būtent, Zaslavlyje (tarp\nVolinijos ir Podolės) valdė Jaunučio sūnus. Po kietų kovų su\nLenkija, Volinijoje (Lucke) išsilaikė senas Gediminaitis Liubartas.
Prie Kauno rastoje senovinėje lietuviškoje monetoje Narbutas vienoje pusėje nurodė Gediminaičių Stulpų herbą ir neaiškią raidę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 254
Si moneta yra senesnė už mūsų turimą.\nSenovinė lietuviška moneta, rasta prie Kauno (buvo aptikta\nir daugiau, bet jos visos buvo vienodos ir daugiau ar mažiau\nnukentėjusios). Vienoje pusėje - Gediminaičių herbas Stulpai ir\nkažkokia neaiški raidė.
Po Gediminaičių dinastijos išmirimo 1572 m. abiejų tautų politinė istorija vystėsi bendroje respublikoje.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 45
Bet buvo ir dideliai varganų bei sunkių\nbendrų momentų (karai su švedais, karai su Maskva, kazokų maiš\ntai). Nuo Gediminaičių dinastijos išmirimo (1572) « abiejų tautų »\n(« obojga narodów ») politinė istorija vystėsi bendroje respublikoje\n(« rzeczpospolita »).\nJos svarbiausias ir pavojingiausias kaimynas pasidarė didysis\nMaskvos kunigaikštis Jonas IV-sis, jau 1547 m. priėmęs caro titulą.
Kiti Gediminaičiai savo žemėse priklausė nuo didžiojo kunigaikščio valios.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 254-255
Bet Kęstutis vis dėlto gavo didesnes teises negu kiti\njo broliai ir brolėnai. Jis pats betarpiškai galėjo savo sūnums\npaskirstyti dalis, savo valdose turėdamas paveldėjimo teises, kai^1\n\n(^1) **PSRL, 18, 93 p.**\n\n\n(^248) n skyrius: valstybės iškilimas\nkiti Gediminaičiai savo žemėse priklausė nuo didžiojo kunigaikščio\nvalios. Anot Lietuvos Metraščio, Algirdas ir Kęstutis susitarė, jog\nateityje bendromis jėgomis įsigytos žemės turės būti pasidalintos\npusiau^2.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 255
(^1) **PSRL, 18, 93 p.**\n\n\n(^248) n skyrius: valstybės iškilimas\nkiti Gediminaičiai savo žemėse priklausė nuo didžiojo kunigaikščio\nvalios. Anot Lietuvos Metraščio, Algirdas ir Kęstutis susitarė, jog\nateityje bendromis jėgomis įsigytos žemės turės būti pasidalintos\npusiau^2. Pagal tą susitarimą Kęstutis buvo Algirdo padėjėjas.
Kęstutis turėjo didesnes teises negu kiti Gediminaičiai, kurie savo žemėse priklausė nuo didžiojo kunigaikščio valios.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 254-255
Bet Kęstutis vis dėlto gavo didesnes teises negu kiti\njo broliai ir brolėnai. Jis pats betarpiškai galėjo savo sūnums\npaskirstyti dalis, savo valdose turėdamas paveldėjimo teises, kai^1\n\n(^1) **PSRL, 18, 93 p.**\n\n\n(^248) n skyrius: valstybės iškilimas\nkiti Gediminaičiai savo žemėse priklausė nuo didžiojo kunigaikščio\nvalios. Anot Lietuvos Metraščio, Algirdas ir Kęstutis susitarė, jog\nateityje bendromis jėgomis įsigytos žemės turės būti pasidalintos\npusiau^2.
Pasak knygos „Lietuvos istorija“, Lietuvos metraščiuose sukurta Palemono ir jo ainių legenda tapo pagrindu lietuvių ir rusėnų bajorijai savo kilmę vesti Palemono tradicija arba sieti save su realia Gediminaičių dinastija.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 75
Lietuvos metraščiuose sukurta atvykusio iš Romos Palemono \nir jo ainių legenda tapo pagrindu ne tik lietuvių, bet ir rusėnų bajorijai \nvesti savo kilmę Palemono tradicija arba sieti save su realia Gediminaičių \ndinastija.
Leidinyje „Lietuvos istorija“ Gediminas, valdęs 1316–1341 m., vadinamas garsiausiu dinastijos atstovu ir teigiama, kad šis Vytenio brolis davė dinastijai vardą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 32
Dinastijai vardą davė garsiausias jos atstovas – Vytenio brolis Gedimi-\nnas (valdęs 1316–1341 m.). Gediminas nebuvo pirmas šios dinastijos atsto-\nvas, tačiau būtent jis istoriniu vaidmeniu užgožė savo pirmtakus.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 300
Vienos tų kunigaikštijų buvo valdomos rusų kilmės\nkunigaikščių (Riurikaičių), kitos Gediminaičių ir pagaliau keletą\nsmulkių kunigaikštijėlių valdė įvairūs lietuvių kilmės kunigaikš\nčiai, kurių giminių pradžia nyksta amžių glūdumose.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 301
Daugumas Gediminaičių dėl to pasirodė jam nepaklusnūs pa\nčioje valdymo pradžioje. Bet Vytautas su jais nedarė ilgų ce\nremonijų.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 35
Mūsų kultūroje ypač garbingą vietą užima žymiausių jos atstovų – Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto – vardai, o dinastijos ženklas – Gediminaičių stulpai – yra vienas iš svarbiausių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės simbolių.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 300
Vienos tų kunigaikštijų buvo valdomos rusų kilmės\nkunigaikščių (Riurikaičių), kitos Gediminaičių ir pagaliau keletą\nsmulkių kunigaikštijėlių valdė įvairūs lietuvių kilmės kunigaikš\nčiai, kurių giminių pradžia nyksta amžių glūdumose. Visų tų\nkunigaikščių priklausomybė didžiajam kunigaikščiui buvo nedi\ndelė.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 264
Gediminaičių ir Jogailaičių \ndinastijų palikuonys perdavė savo genus visoms žinomiausioms Europos \nmonarchijoms ir nuo to mes jaučiamės smagiau. Davėme ir daug garsių \nšeimų, aristokratų, o Amerikai ir Europai – darbščių angliakasių, statybi-\nninkų, audėjų, auklių, inžinierių.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 75
Taigi politinės tautos genezės jau galima ieško-\nti XVI a. ar net XV a., kai Lietuvos bajorija bendrai pradėjo save kildinti \niš romėnų. Lietuvos metraščiuose sukurta atvykusio iš Romos Palemono \nir jo ainių legenda tapo pagrindu ne tik lietuvių, bet ir rusėnų bajorijai \nvesti savo kilmę Palemono tradicija arba sieti save su realia Gediminaičių \ndinastija. Taip įvairiakilmė ponija formavo bendros savimonės „lietuvių \nnacijos“ ponų sluoksnį.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 50
Tas lenkų reikalavimas buvo patenkintas. Bet nauji\nįvykiai, kaip toliau pamatysim, privertė lenkus leisti Vytautui\nir Skirgailai grįžti į Lietuvą.\nSu Krėvės unija ne visi Gediminaičiai sutiko: nepasirašę\nKrėvės akto, matyt, turėjo laisvas rankas.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 35
Mūsų kultūroje ypač garbingą vietą užima žymiausių jos atstovų – Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto – vardai, o dinastijos ženklas – Gediminaičių stulpai – yra vienas iš svarbiausių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės simbolių.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 264
Okupacijos ir aneksijos, tremtys, genocidai ir \nHolokaustas, kurio metu buvo sunaikinta pasaulinę šlovę Lietuvai sutei-\nkusi žydų litvakų bendruomenė, nors ji išlaikė gyvąsias šaknis Lietuvoje, \nJAV ir Palestinoje (vėliau Izraelio valstybėje). Gediminaičių ir Jogailaičių \ndinastijų palikuonys perdavė savo genus visoms žinomiausioms Europos \nmonarchijoms ir nuo to mes jaučiamės smagiau. Davėme ir daug garsių \nšeimų, aristokratų, o Amerikai ir Europai – darbščių angliakasių, statybi-\nninkų, audėjų, auklių, inžinierių.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 301
Perspektyvos sukliūti į griežtas jo rankas jų visiškai neviliojo.\nDaugumas Gediminaičių dėl to pasirodė jam nepaklusnūs pa\nčioje valdymo pradžioje. Bet Vytautas su jais nedarė ilgų ce\nremonijų.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 264
Gediminaičių ir Jogailaičių dinastijų palikuonys perdavė savo genus visoms žinomiausioms Europos monarchijoms ir nuo to mes jaučiamės smagiau. Davėme ir daug garsių šeimų, aristokratų, o Amerikai ir Europai – darbščių angliakasių, statybi- ninkų, audėjų, auklių, inžinierių.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 75
Tačiau \nrusėnų kilmės giminės (Chodkevičiai ar Sapiegos) net kurdavo legendas \napie savo lietuvišką kilmę. Taigi politinės tautos genezės jau galima ieško-\nti XVI a. ar net XV a., kai Lietuvos bajorija bendrai pradėjo save kildinti \niš romėnų. Lietuvos metraščiuose sukurta atvykusio iš Romos Palemono \nir jo ainių legenda tapo pagrindu ne tik lietuvių, bet ir rusėnų bajorijai \nvesti savo kilmę Palemono tradicija arba sieti save su realia Gediminaičių \ndinastija.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 305
Iš lietuvių\ntautos buvo kilusi ir valdančioji Gediminaičių šeima. Įvairiais var\ndais besivadinančios rytinių slavų kiltys, iš kurių susiformavo vėliau\ngudų ir ukrainiečių tautos, buvo užimtos ir pajungtos Lietuvos\nvalstybei didžiųjų Vilniaus kunigaikščių (Gedimino, Algirdo). Ypač\n(^15) **Žr. aukščiau 136-137 p.**
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 395
Gediminaičiai 4, 5, 16, 23, 25, 29,\n31, 38, 64, 69, 82, 84, 206, 217,\n245, 246, 248, 265, 268, 292, 297,\n298, 300, 305, 309, 311, 313, 317,\n320, 325, 343, 379\nGedimino kalnas Vilniuje 110, 112\nGedvilas 200\nGegužkalnis 235\nGeležinis vilkas 244\nGenėve 4\nGens’tors’kij A. I. 208\nGeorgenburgas 183, 185, 186, 236,\nžr. Jurbarkas\nGeranainys 126\nGercike (Jersikas), pilis 122, 158,\n160, 208\nGerdenis 198\nGerdutas, bajoras 368\nGersdorf H. 91, 279\nGerullis J. 122, 127, 249\nGerutis Alb. 24\nGetautas 335, 368\nGetuesia žemė 117\nGidžiūnas V. 74, 192, 208, 375\nGiedraičiai 133\nGiedraitis M., Žemaičių vysk. 46\nGiere W. 101\nGigaila, lietuvis 219\nGimbutas J. 91, 139\nGimbutienė (Gimbutas) - Alseikai-\ntė M. 71, 72, 93, 95-98, 100-102,\n105, 108, 112, žr. Alseikaitė\nGimtasis Kraštas 148, 207\nGineta-Kunevičius, bajoras 368\nGingeike 163\nGirdzijauskienė P. 80\nGirnius J. 53, 131\nGirstutis 155\nGlapas, prūsų vadas 187\nGlinskis Mykolas 39\nGnievkovo suvažiavimas 354\nGnieznas 174; Gniezno arkiv. 259-\n261, 286, 335, 356, 358\nGoetz K. L. 237
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 300
Šiaip kiekviena jų\ngyveno savo gyvenimą ir nebuvo suglausta į vieną glaudų politiš\nką vienetą. Vienos tų kunigaikštijų buvo valdomos rusų kilmės\nkunigaikščių (Riurikaičių), kitos Gediminaičių ir pagaliau keletą\nsmulkių kunigaikštijėlių valdė įvairūs lietuvių kilmės kunigaikš\nčiai, kurių giminių pradžia nyksta amžių glūdumose. Visų tų\nkunigaikščių priklausomybė didžiajam kunigaikščiui buvo nedi\ndelė.