Dusburgiečio pasakojime galindų pagausėjo tiek, kad jų žemė nebegalėjo jų išmaitinti.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 63
Apie Galindos žemės nuniokojimą Pagausėjo galindų, kurie, daugindamiesi kaip grybai po lietaus, taip nepaprastai sustiprėjo ir taip perpildė savo žemę, kad ji nebegalėjo jų išmaitinti. Kaip tas faraonas, kuris, norėdamas sunaikinti Izraelio tautą, tarė priėmėjoms: „Jei gims berniukas, nužudykite jį, jeigu mergaitė — palikite gyvą“, taip ir jie nutarė, kad gimusios mergaitės būtų nužudomos, o berniukai paliekami karui. Susivokę šia nutartimi vargu ką laimėsią, nes motinos, išvydusios gimusių mergaičių grožį, slapčiomis jas augino, vieningai nutarė nupjaustyti visoms savo žmonoms krūtis, kad neturėtų kuo maitinti kūdikių.
Galindų žemė driekėsi į pietus nuo Bartos, nuo Alnos aukštumos vakaruose iki Nagutino ir Snervų ežerų rytuose.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 61-62
200 D.— Galindia, in qua Galindite, Jer.— Galindin. T., ja į pietus nuo Bartos, nuo Alnos (dab. Lynos) aukštumos (apie dab. Olštiną) vakaruose iki Nagutino (Negocino) ir Snervų ežerų rytuose (rytinė siena su jotvingiais nėra aiški; galindų žemės galėjo būti ir už šių ežerų, iki Lego upės); siena su Barta ėjo kiek į šiaurę nuo dab. Biskupeco, pietuose žemė siekė dab. Omulevo, Rozogos ir kt. Narevo intakų aukštiupius; praeityje [gyveno] galindai.
Dusburgiečio pasakojime galindai nutarė žudyti gimusias mergaites, o berniukus palikti karui.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 63
Apie Galindos žemės nuniokojimą Pagausėjo galindų, kurie, daugindamiesi kaip grybai po lietaus, taip nepaprastai sustiprėjo ir taip perpildė savo žemę, kad ji nebegalėjo jų išmaitinti. Kaip tas faraonas, kuris, norėdamas sunaikinti Izraelio tautą, tarė priėmėjoms: „Jei gims berniukas, nužudykite jį, jeigu mergaitė — palikite gyvą“, taip ir jie nutarė, kad gimusios mergaitės būtų nužudomos, o berniukai paliekami karui. Susivokę šia nutartimi vargu ką laimėsią, nes motinos, išvydusios gimusių mergaičių grožį, slapčiomis jas augino, vieningai nutarė nupjaustyti visoms savo žmonoms krūtis, kad neturėtų kuo maitinti kūdikių.
Narbutas pasakojo, kad ilgai taikiai gyvenusiame Galindų krašte žmonių padaugėjo tiek, jog seniūnai nutarė žudyti moteriškos lyties kūdikius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 304
Galindų krašte, klestinčiame dėl ilgos taikos, taip padaugėjo žmonių, kad jie vos galėjo sutilpti. Tuomet krašto seniūnai nutarė, kad moteriškos lyties kūdikiai kurį laiką privalą būti žudomi paliekant vien berniukus karo reikalui. Tačiau motinų meilė dažnai sugebėdavo nuslėpti ką tik gimusias dukteris, ir jos su moterišku išradingumu rasdavo būdų, kaip jas išsaugoti gyvas.
Narbutas pasakojo, kad po galindų žygio krikščionys juos išmušė, o supykdyti kaimynai nuniokojo Galindą beveik iki negyvenamos šalies.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 307
Šie, patikėję žynės žodžiu, tuojau sutelkė vyrus, tinkamus karui, užpuolė netolimą krikščionių kraštą, baisiai ten siautėjo ir buvo begrįžtą su neapsakomu grobiu. Tačiau beeinančius juos staiga puolė krikščionys ir išmušė visus iki vieno. O jų šalį užpuolė supykdyti kaimynai ir taip nuniokojo, kad Galinda daugeliui metų paliko beveik negyvenama.
Narbutas Galindą vadina viena seniausių provincijų ir rašo, kad ji kadaise driekėsi plačiau Mazovijos bei Polesės link.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 265
Rytuose ji ribojosi su Sūduva, pietuose — su Mazovija, vakaruose — su Hokerlandija ir Varmija, o šiaurėje — su Barta. Galinda buvo viena seniausių provincijų, kitados nepa 254 ## Puslapis 265 lyginti plačiau driekėsi į Mazovijos ir Polesės pusę; ji nusipelnė detalių senovės geografų tyrinėjimų. Galindų gentys nuo seno buvo gausios ir karingos, plačiai žinomos, kai kurių žinių apie jas pateikėme šio veikalo pirmame tome, skyriuje „Pranašystės“; čia ¡papasakosime apie kitus žinomus dalykus.
Narbutas rašo, kad galindai iš pradžių nedalyvavo prūsų karuose su kryžiuočiais, o vėliau kryžiuočiai užpuolė Galindą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 363
Apie kitus valdovus nežinome nieko aiškaus, bet jų buvimas nekelia abejonių. Būtina atsižvelgti į tai, jog galindai prūsų karuose su kryžiuočiais iš pradžių nedalyvavo. Tik žlugus vidinėms provincijoms, kai bejėgiai politikai Mazovijos kunigaikščiai ketino užvaldyti Galindą, o jos gyventojai buvo linkę jiems pasiduoti, kryžiuočiai puolė galindus ir, atvedę žiaurių savo karių, sukurstė juos iškapoti beveik jau visiškai nesipriešinančius žmones. Taip Galindos paminklai buvo palaidoti šios nelaimingos genties kapuose.
Apie Galindos žemės nuniokojimą Pagausėjo galindų, kurie, daugindamiesi kaip grybai po lietaus, taip nepaprastai sustiprėjo ir taip perpildė savo žemę, kad ji nebegalėjo jų išmaitinti.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 63
Apie Galindos žemės nuniokojimą Pagausėjo galindų, kurie, daugindamiesi kaip grybai po lietaus, taip nepaprastai sustiprėjo ir taip perpildė savo žemę, kad ji nebegalėjo jų išmaitinti. Kaip tas faraonas, kuris, norėdamas sunaikinti Izraelio tautą, tarė priėmėjoms: „Jei gims berniukas, nužudykite jį, jeigu mergaitė — palikite gyvą“, taip ir jie nutarė, kad gimusios mergaitės būtų nužudomos, o berniukai paliekami karui. Susivokę šia nutartimi vargu ką laimėsią, nes motinos, išvydusios gimusių mergaičių grožį, slapčiomis jas augino, vieningai nutarė nupjaustyti visoms savo žmonoms krūtis, kad neturėtų kuo maitinti kūdikių.
Būtina atsižvelgti į tai, jog galindai prūsų karuose su kryžiuočiais iš pradžių nedalyvavo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 363
Apie kitus valdovus nežinome nieko aiškaus, bet jų buvimas nekelia abejonių. Būtina atsižvelgti į tai, jog galindai prūsų karuose su kryžiuočiais iš pradžių nedalyvavo. Tik žlugus vidinėms provincijoms, kai bejėgiai politikai Mazovijos kunigaikščiai ketino užvaldyti Galindą, o jos gyventojai buvo linkę jiems pasiduoti, kryžiuočiai puolė galindus ir, atvedę žiaurių savo karių, sukurstė juos iškapoti beveik jau visiškai nesipriešinančius žmones. Taip Galindos paminklai buvo palaidoti šios nelaimingos genties kapuose.
Tautos ant tų upių, pasakoja, tos gyvenusios: venedai, galindai, sudenai, kareotai, saliai, osai, veltai, penai.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 37
Upis tenai didesniąsias minavoja, Ysla (Vistula), Nemunu (Kronas), Venta (Rubonas), Daugava (Turuntas), Gauja (Kėsinąs) vadindamas. Tautos ant tų upių, pasakoja, tos gyvenusios: venedai, galindai, sudenai, kareotai, saliai, osai, veltai, penai. Tarp tų tautų didžiai yra dėl skaitytojų ženklingos tautos galindų ir sudenų dėl to, jog jas 1000 metų buvus tebras toj pačioj vietoj begyvenančias1.
Lygia dalia kiti Vitevudo sūnūs: Šalavo, Natango, Barto, Galindo, Varmo, Ogo, Pomezo, Kulmo, visi įgijo kraštus, kuriuos nuo savo vardo praminė.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 70
Ketvirtajam sūnui teko kraštas tarp upių Skaros, Boiko ir Kurteno, kursai įkūręs tenai pilį Staindo, tame gi krašte buvusi ir žinyčia Romovė. Lygia dalia kiti Vitevudo sūnūs: Šalavo, Natango, Barto, Galindo, Varmo, Ogo, Pomezo, Kulmo, visi įgijo kraštus, kuriuos nuo savo vardo praminė. Nuo ko paskui vadinos Šalau j ai, Natangai, Bartai, Galindai, Varmiai, Ogoniai, Pamezonys, Kulmionys.
Lietuvių padermės tautos: senovės prū sai, galindai, sūduviai, kuršiai ir šiandieniai lietuviai, taip pat ir latviai, dėl dviejų priežasčių nusipelnė ypatin go slavų istoriko ir kalbos tyrinėtojo dėmesio.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 15
Lietuvių padermės tautos: senovės prūsai, galindai, sūduviai, kuršiai ir šiandieniai lietuviai, taip pat ir latviai, dėl dviejų priežasčių nusipelnė ypatingo slavų istoriko ir kalbos tyrinėtojo dėmesio.
Narbutas Galindams priskyrė Rosės vardu vadintas šventas upes ir siejo jas su lietuvių genčių papročiu šventinti upes.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 226
Lietuvių protėviai, kai toliau plėsdamiesi priėjo Nemuno žemupį, arba jo žiotis, pagal savo tėvų religijos apeigas pavertė šventąja penktą upę, pavadindami Ross, kuri yra dešinioji Nemuno atšaka ir dabar taip besivadinanti; ją vadinaRuss (Rusnė). Pagaliau, kur tik apsigyvendavo lietuvių genties tautos, upės, tekančios per jų svarbiausias sodybas, būdavo praminamos tuo pačiu šventu vardu Ross. Šitaip galindų tauta turėjo Rosės * 5 šventindami upes, prie dviejų upių santakos statyti šventoves ir ten atlikti tokį garbinimą (Hiegels.