Egiptiečiai buvo viena tautų, su kuriomis gilioje senovėje Lietuvos tauta turėjo pažinčių ir prekiavo.
Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
PDF 43
Lietuvos tauta, gyvendama pietinėj įšleitėj tarp upių Isterio, arba Dunojaus, Tyrulės ir Niperio\nvisu šiaurės Uksiniu pamariu, noris įvairiais vardais vadinama, vienok buvo didžiai garsi gilioj\nsenovėj, nesgi turėjo pažines ir prekiojo ne vien su grekonimis, bet ir su egipčionimis,\npenicijonimis.
Narbutas rašė, kad apie 2000 m. pr. Kr. egiptiečiai pietiniuose Europos pakraščiuose rado kitokių polinkių žmones.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 80
Tokia pat dvasia gyveno dau\ngybė senųjų Azijos tautų.\nPrieš 2000 metų iki krikščioniškosios eros, kai egiptiečiai\npradėjo bendrauti su pietiniais Europos pakraščiais, jie tenai\nrado visai kitų polinkių žmones, kuriems lemtis lėmė iškilti\nvisose srityse. Mat vos Europos tautos pasiekė tam tikrą civili\nzacijos lygį, jose atsiskleidė genijus, visiškai kitoks, negu civili\nzuotų Azijos ir Afrikos gyventojų - jis milžiniškais žingsniais\n80\n\n## Puslapis 80\n\npakilo siekti šviesos.
Narbutas aiškino, kad egiptiečiai prie iš chaldėjų perimto dangaus kūnų garbinimo pridėjo nemirtingais laikytų asmenų dievinimą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 83
Egiptiečiai, giliai nugrimz\ndę į gamtos pažinimą, arba į pasaulio fizinį kintamumą, prie\ndangaus kūnų garbinimo, tuoj pat perimto iš chaldėjų, pridė\njo asmenų, laikytų nemirtingais, dievinimą. Pagaliau dėl dau-\nAntilucretius. - L. 9. - V. 897.\n83\n\n## Puslapis 83\n\ngybės savo žynių smulkmeniškiausių svarstymų jie ėmė laikyti\ndievybėmis menkiausius daiktus - net taip, kad tie išminčiai\nįsakė vargšams žmonėms keliaklupsčiauti prieš žvėris, paukš\nčius, šliužus, augalus.
Narbutas rašė, kad egiptiečiai, finikiečiai, graikai ir romėnai pasakojo apie Plutono vedybas su pagrobtos deivės dukterimi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 107
Čia tik pažymėsime, kad visose tautose, kuriose žinomas Plu tonas, jis apvesdinamas su pagrobtos į pragarą deivės dukteri mi. Egiptiečiai, finikiečiai, graikai, romėnai pasakojo tą patį. Indai, kurių Plutonas vadinamas Mahadevu, priskiria jam žmo ną, vardu Kali.
Narbutas rašė, kad egiptiečiai turėjo Kamefius, o Georgi juos siejo su japonų Kami ir slavų Tryzna.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 113
Dar atkreipkime dėmesį, kad beveik kiekvienas bent kiek\nsusiformavęs stabmeldiškas tikėjimas yra turėjęs savo trejybę.\nIndų trejybė - Brahma, Višnus ir Siva. Egiptiečiai turėjo savo\nKamefius, japonai - dievus Kami, pono Georgi nuomone, vi\nsiškai tapačius Kamefiams, o šie savo ruožtu, matyt, atitinką\nslavų Tryzną.
Narbutas rašė, kad egiptiečiai, chaldėjai, persai, graikai, romėnai ir kitos tautos ugnį garbino kaip dievybę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 223
Vis dėlto ši pastaba mūsų nesulaiko: eisime mūsų pasirinktu keliu, vildamiesi, kad ir mūsų pastangos bus nau dingos mūsų tėvynės istorijai. Šventoji ugnis Chaldėjai, persai, egiptiečiai, graikai, romėnai ir kiti kaip dievybę garbino ugnį. Gvebrai, ligi šiol išpažįstantys Zoroast- ro mokymą, įžiūri ugnyje Dievą, arba pasaulio visatos sielą, bet nemoka tos esybės pavadinti vardu.
Narbutas nurodė, kad Herodotas ir Strabonas egiptiečius bei finikiečius laikė pirmaisiais šventyklų dievams statytojais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 264
Lietuvių prisirišimas prie šventųjų miškų neišnyko iš kar\nto, pasikeitus tikėjimui; vietos dokumentuose, senesniuose už\nXVIII amžių, tarp reikšmingesnių nekilnojamojo turto objektų\nrandame nuolat minimus miškus: kartais kalbama apie mišką\nsu kovarniais, tai reikštų seniai suaugusį mišką, nes tie paukš\nčiai yra įpratę krauti lizdus aukščiausiuose medžiuose, tan\nkiausiame miške ar nuošaliausiose vietose.\nŠventyklos\nHerodotas ir Strabonas tikina, kad egiptiečiai ir finikiečiai\npirmieji pradėjo statyti šventyklas dievams arba pastatus, ku\nriuose jie būdavo garbinami. O persai ir kitos Rytų tautos dar\nilgai tų statinių nežinojo; joms aukų atnašavimo vieta buvo\nkalnai.
Senovėje žalčių garbinimas buvo visuotinis: indai, chaldėjai, egiptiečiai, persai, finikiečiai, graikai, romėnai, gotai ir dau gelis kitų tautų nebuvo laisvos nuo tų prietarų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 203
Šiuos prietarus žinojo ir Lietuvos rusinai. Senovėje žalčių garbinimas buvo visuotinis: indai, chaldė- jai, egiptiečiai, persai, finikiečiai, graikai, romėnai, gotai ir dau gelis kitų tautų nebuvo laisvos nuo tų prietarų. Panašų į lietu vių elgesį su žalčiais Julijus Cezaris pastebėjo Pirėnų tautose9.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Kadangi tie kolchai turėjo santykių su egiptiečiais ar priiminėjo juos, jų kolonijų ar tik pastatyto miesto ar tvirtovės būta šiaurinėje Azovo jūros pakrantėje, tai da 1 Ritter Carl. Die Vorhalle europäischer Völkergeschichten. Ber lin, 1820. 42 ## Puslapis 42 vė pagrindą manyti, kad kolchai išėjo į Egiptą.