Santrauka
Didžiosios valstybės, arba vadinamoji Ambasadorių Konferencija, buvo patenkintos jų komisijos ir Lietuvos komisaro bendradarbiavimu visų įvykių likvidavime ir 1923 metų vasario 16 d. nutarė Klaipėdos kraštą priskirti prie Lietuvos valstybės, pačiam kraštui. Salia punktų, dėl kurių buvo susitarta, Ambasadorių Konferencija norėjo Klaipėdos konvencijos nuostatais pralaužti Lietuvos nusistatymą Lenkijos atžvilgiu ir patenkinti šiosios reikalavimus turėti laisvą tranzitą. Ambasadorių Konferencija pagaliau įteikė ultimatumą (rugpiūčio 8 d.), kuriuo pareikalavo per mėnesį laiko pasirašyti be jokių pataisų ir rezervų konferencijos paruoštą projektą.
Teiginiai
| Teiginys |
|---|
| t-001 Ambasadorių Konferencija apkaltino Lietuvą Tautų Sąjungai, kad ji savo elgesiu Klaipėdoje gresianti suardyti taiką ir gerus internaciolinius santykius ir pareikalavo pritaikyti pakto 11 str. |
| t-002 E. Galvanauskas manė, kad per Ambasadorių konferenciją Lietuva Klaipėdos negaus, todėl nusistatė kraštą užimti jėga. |
| t-003 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencija paliko Vilnių Lenkijai ir patvirtino naują Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos liniją. |
| t-004 1923 m. vasario 17 d. Ambasadorių konferencija perleido suverenias Klaipėdos teises Lietuvai. |
| t-005 Ambasadorių Konferencija Klaipėdos konvencijos nuostatais siekė pralaužti Lietuvos nusistatymą Lenkijos atžvilgiu ir patenkinti Lenkijos laisvo tranzito reikalavimus. |