T. Narbutas agazirus tapatino su agatirais, kuriuos Amianas Marcelinas mini XXXI knygoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 288
Apie juos jis pateikia tokių iš senovės rašytojų su rinktų žinių: jie gyveno ikikrikščioniškosios eros amžiais kairiojoje Dnepro pakrantėje, gelonų ir budinu kaimynys tėje, vakaruose jie ribojosi su neurais arba ir su skitų- gerų kraštu, taip pat netoli gyveno masagetai, melanchle- nai ir antropofagai. Vėliau juos pavergė alanai išvien su gelonais ir budinais. Laikui bėgant, kai pastarieji paju dėjo į Vakarus, ta pati revoliucija turėjo priversti ir aga- tirus išsikelti iš Uždneprės. Taip pat yra senovės geogra fo, žinomo kaip Ravenos geografas2, IX amžiaus infor macija, jog agatirai, arba kitaip agazirai ar angershirai, yra ta pati Amiano minima gentis, savaime suprantama, gerokai prieš autoriaus amžių įsikūrusi krašte, per kurį tekėjo dvi upės: Lela-Upe ir Anger-Upe. Žodis Upe lietu vių kalba ir jos dialektais reiškia upę3; vadinasi, šių upių būtina ieškoti lietuvių žemėje, kur gyveno lietuvių gen tys.
Narbutas nurodo senovės tyrinėtojų teiginį, kad agatirai gyveno Marus, arba Maroszy, upės aukštupyje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 289
Visa tai rodo, kad minėtų agazirų žemė buvusi prie En- gūrės ežero, pavadinto jų vardu, o jie patys buvo lietu vių gentis ir, kaip rodo pavadinimas, šaka hirių kartos, kuri buvo tokia sena kaip ir jų kaimynystė Uždneprėje su gelonais ir budinais (§ 268). Tiesą sakant, senovės ty rinėtojai teigia, jog minėti agatirai gyveno Marus, arba Maroszy, upės aukštupyje2. Septynių miestų žemėje*, pa skutiniame amžiuje prieš krikščioniškosios eros pradžią. Tuo remdamasis, Naruševičius savo Lenkijos istorijos pirmo tomo 7 puslapyje nurodė, kad agatirų kolonijų būta dešiniojoje šios upės pakrantėje.
Laikui bėgant, kai pastarieji paju dėjo į Vakarus, ta pati revoliucija turėjo priversti ir agatirus išsikelti iš Uždneprės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 288
Apie juos jis pateikia tokių iš senovės rašytojų su rinktų žinių: jie gyveno ikikrikščioniškosios eros amžiais kairiojoje Dnepro pakrantėje, gelonų ir budinu kaimynys tėje, vakaruose jie ribojosi su neurais arba ir su skitų- gerų kraštu, taip pat netoli gyveno masagetai, melanchle- nai ir antropofagai. Vėliau juos pavergė alanai išvien su gelonais ir budinais. Laikui bėgant, kai pastarieji paju dėjo į Vakarus, ta pati revoliucija turėjo priversti ir aga- tirus išsikelti iš Uždneprės. Taip pat yra senovės geogra fo, žinomo kaip Ravenos geografas2, IX amžiaus infor macija, jog agatirai, arba kitaip agazirai ar angershirai, yra ta pati Amiano minima gentis, savaime suprantama, gerokai prieš autoriaus amžių įsikūrusi krašte, per kurį tekėjo dvi upės: Lela-Upe ir Anger-Upe. Žodis Upe lietu vių kalba ir jos dialektais reiškia upę3; vadinasi, šių upių būtina ieškoti lietuvių žemėje, kur gyveno lietuvių gen tys.