T. Narbutas agazirus tapatino su agatirais, kuriuos Amianas Marcelinas mini XXXI knygoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 288
Apie juos jis pateikia tokių iš senovės rašytojų surinktų žinių: jie gyveno ikikrikščioniškosios eros amžiais kairiojoje Dnepro pakrantėje, gelonų ir budinu kaimynystėje, vakaruose jie ribojosi su neurais arba ir su skitųgerų kraštu, taip pat netoli gyveno masagetai, melanchlenai ir antropofagai. Vėliau juos pavergė alanai išvien su gelonais ir budinais. Laikui bėgant, kai pastarieji pajudėjo į Vakarus, ta pati revoliucija turėjo priversti ir agatirus išsikelti iš Uždneprės. Taip pat yra senovės geografo, žinomo kaip Ravenos geografas2, IX amžiaus informacija, jog agatirai, arba kitaip agazirai ar angershirai, yra ta pati Amiano minima gentis, savaime suprantama, gerokai prieš autoriaus amžių įsikūrusi krašte, per kurį tekėjo dvi upės: Lela-Upe ir Anger-Upe. Žodis Upe lietuvių kalba ir jos dialektais reiškia upę3; vadinasi, šių upių būtina ieškoti lietuvių žemėje, kur gyveno lietuvių gentys.
Narbutas nurodo senovės tyrinėtojų teiginį, kad agatirai gyveno Marus, arba Maroszy, upės aukštupyje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 289
Visa tai rodo, kad minėtų agazirų žemė buvusi prie Engūrės ežero, pavadinto jų vardu, o jie patys buvo lietuvių gentis ir, kaip rodo pavadinimas, šaka hirių kartos, kuri buvo tokia sena kaip ir jų kaimynystė Uždneprėje su gelonais ir budinais (§ 268). Tiesą sakant, senovės tyrinėtojai teigia, jog minėti agatirai gyveno Marus, arba Maroszy, upės aukštupyje2. Septynių miestų žemėje*, paskutiniame amžiuje prieš krikščioniškosios eros pradžią. Tuo remdamasis, Naruševičius savo Lenkijos istorijos pirmo tomo 7 puslapyje nurodė, kad agatirų kolonijų būta dešiniojoje šios upės pakrantėje.
Laikui bėgant, kai pastarieji paju dėjo į Vakarus, ta pati revoliucija turėjo priversti ir agatirus išsikelti iš Uždneprės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 288
Apie juos jis pateikia tokių iš senovės rašytojų surinktų žinių: jie gyveno ikikrikščioniškosios eros amžiais kairiojoje Dnepro pakrantėje, gelonų ir budinu kaimynystėje, vakaruose jie ribojosi su neurais arba ir su skitųgerų kraštu, taip pat netoli gyveno masagetai, melanchlenai ir antropofagai. Vėliau juos pavergė alanai išvien su gelonais ir budinais. Laikui bėgant, kai pastarieji pajudėjo į Vakarus, ta pati revoliucija turėjo priversti ir agatirus išsikelti iš Uždneprės. Taip pat yra senovės geografo, žinomo kaip Ravenos geografas2, IX amžiaus informacija, jog agatirai, arba kitaip agazirai ar angershirai, yra ta pati Amiano minima gentis, savaime suprantama, gerokai prieš autoriaus amžių įsikūrusi krašte, per kurį tekėjo dvi upės: Lela-Upe ir Anger-Upe. Žodis Upe lietuvių kalba ir jos dialektais reiškia upę3; vadinasi, šių upių būtina ieškoti lietuvių žemėje, kur gyveno lietuvių gentys.