1390 m. apgultyje prie Žemutinės pilies šliejosi nedidelis Vilniaus miesto centras su mediniais namais, tvoromis ir grioviais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 138
Kryžiuočiai priešais regėjo dvi galingas tvirtoves, prieš kurias buvo užsimota. Aukštutinė pilis, aukštų mūrų bei bokštų saugoma, ir Žemutinė, apačioje besidriekianti, kur buvo kunigaikščių menės, vadinta Kreivąja. Prie jos šliejosi pats miesto centras, nedidelis, su mediniais namais, bet su tvirtų statinių tvorų ir griovių sutvirtinimais. Čia slėpdavo si gyventojai iš priemiesčių ir nuošalių namų bei pirkliai su prekėmis, todėl vokiečių ji buvo praminta Krautuvių Pili mi28.
1390 m. Vilniaus apgultyje vienai iš trijų miesto pilių, vadintai Krautuvių pilimi, vadovavo Jogailos brolis Kazimieras Karigaila.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 138-139
544, yra vienas pranešimas iš lenkų krašto, rašytas senąja vokie čių kalba: Fol. E, p. 70, kuriame esa ma tokių žodžių: „Apsupome W ille (tai yra Vilnių), lietuvių žemėse patį pavojingiausią miestą, kur buvo trys pilys, saugomos įgulos. Viena jų va dinama Krautuvių Pilimi, kurioje su sirinko keletas tūkstančių ginkluotų žmonių, vyresnieji bei abiejų lyčių prastuomenė, - ir pilies ginti, ir ieš kodami ten saugaus prieglobsčio. To je pilyje krikščionis kunigaikštis, mū sų mielasis brolis, ponas Kazimieras, vadovavo įgulai." 122 ## Puslapis 139 Il KNYGA lyje ir kitose miesto tvirtovėse lietuviams vadovavo Jogailos tikras brolis Kazimieras - kunigaikštis Karigaila.
1390 m. Vilniaus apgultyje Aukštutinę pilį gynė lenkai su Vilniaus seniūnu Mikalojumi Moskorovskiu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 144
35 Stryjkowski loco cit., plačiai aprašinėdamas Vilniaus apgultį, taip svarsto apie Moskoževskio gy nybą Aukštutinėje pilyje: „Aukštu tinę pilį lenkai su Vilniaus seniūnu Mikalojumi Moskorovskiu narsiai gynė, tad nei padegdami Žemutinę pilį, nei grasinimais kiršindami, nei rodydami kunigaikščio Karigailos galvą, nei nuožmiai ir staigiai pul dami į ataką, nei be paliovos šaudy dami iš patrankų, kurios didesnę da lį mūro sienų pramušė ir sugriovė, neprivertė pasiduoti. O bijodami iš davystės, iš savųjų tarpo galinčios rastis, rusus ir įtartinus žmones iš vijo iš pilies, patys narsiai gynėsi, o vokiečius, dieną ir naktį atakuojan čius, atremdami, tas vietas, kur mū rai nuo nuolatinio šaudymo griuvo, žeme ir mėšlu užtaisydavo ir galvi jų oda, taip pat maišais, prikimštais vilnų, dangstė, ir taip vokiečių pa trankų šūvių išvengdavo, pagaliau kūnais savo dengdami pramuštas angas, stojo prieš pašėlusiai puolan čius ir atkakliai į pilį besibraunan čius priešus ir stūmė rąstais, basliais, ginė akmenimis ir aliojimais nuo ap griauto mūro viršaus, o vokiečiai kūlversčiais lėkė žemyn, talžyte su- talžyti, tarsi sviediniai, o kiti žiau riai sulaužytomis rankomis, kojo mis, suknežintais sprandais, pirm nei nuriedėjo į apačią, mirė." 36 Długosz Histor.