Virš ugnavietės kabėjęs ąžuolo ramentas buvo vadinamas vąšu.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
Ant pat vidurio tos duobės ar ugnavietės skersai tųdviejų karčių buvo perdėtas ąžuolo mietas ir stipriai tenai pririštas vytimis, prie kurio pačiame vidury buvo pasietas ąžuolo ramentas, vąšu^200 vadinamas, žemajame gale su kibekliu pakumpusios šaknies it nosia, iki pat ugnies nutįsęs taip, idant katilas, antkabintas^201 valgiui virti, galėtų kaisti ir virti.
Prie vąšo rišdavo druskos gabalą, kurį gaspadinė galėdavo įleisti į katilą.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
Dar buvo ant to mieto, arba aksties, ant kurio ir vąšas kybojo, pasieti keli svarai ledinės druskos ant šniūrelio taip, jog gaspadinė, atrišusi nuo vąšo šniūrelį, galėjo druskos kliupurį^202 į katilą įleisti ir vėl pamirkiusi aukštyn patraukti, kursai, iškeltas iš viralo, lašėjo tenai iki nudžiūnąs.