daiktas

Šventojo kryžiaus relikvija

2 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 2 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Imperatorius Fridrichas II Šventojo kryžiaus relikviją perdavė magistrui, kuris ją nusiuntė į Elbingo pilį Prūsijoje.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 41

Kai venedai buvo smarkiai sutramdyti po maišto, sukelto\nprieš imperiją, jie paaukojo imperatoriui Fridrichui II ypatingą dovaną — didelę dalį\nšventojo kryžiaus, kurią imperatorius perleido šiam magistrui, pasiuntusiam ją savo\nruožtu į Prūsijos kraštą, į Elbingo pilį, kur po šiai dienai ji krikščionių didžiai gerbiama dėl\ndažnų stebuklų, kuriuos viešpats padaro per tą kryžių. Kartą, kai popiežius Honorijus III\nir imperatorius Fridrichas II surado dingstį kažkokiems slaptiems nesutarimams, juodu\npatikėjo šį reikalą išspręsti tam pačiam broliui Hermanui, kuris, šitai išgirdęs, atsisakė,\ntvirtindamas, kad jam nieku būdu nedera spręsti šio pasaulio valdovų bylos, kadangi pats\nesąs paprastų paprasčiausias žmogus, neturįs nei kilnaus vardo, nei garbios vietos.

t-002vidutinis

Kai venedai buvo smarkiai sutramdyti po maišto, sukelto prieš imperiją, jie paaukojo imperatoriui Fridrichui II ypatingą dovaną — didelę dalį šventojo kryžiaus, kurią imperatorius perleido šiam magistrui, pasiuntusiam ją savo ruožtu į Prūsijos kraštą, į.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 41

Kai venedai buvo smarkiai sutramdyti po maišto, sukelto prieš imperiją, jie paaukojo imperatoriui Fridrichui II ypatingą dovaną — didelę dalį šventojo kryžiaus, kurią imperatorius perleido šiam magistrui, pasiuntusiam ją savo ruožtu į Prūsijos kraštą, į Elbingo pilį, kur po šiai dienai ji krikščionių didžiai gerbiama dėl dažnų stebuklų, kuriuos viešpats padaro per tą kryžių. Kartą, kai popiežius Honorijus III ir imperatorius Fridrichas II surado dingstį kažkokiems slaptiems nesutarimams, juodu patikėjo šį reikalą išspręsti tam pačiam broliui Hermanui, kuris, šitai išgirdęs, atsisakė, tvirtindamas, kad jam nieku būdu nedera spręsti šio pasaulio valdovų bylos, kadangi pats esąs paprastų paprasčiausias žmogus, neturįs nei kilnaus vardo, nei garbios vietos. Tada jo šventenybė popiežius bei imperatorius, norėdami pagerbti brolį Hermaną, suteikė kunigaikščio titulą jam ir jo įpėdiniams — būsimiems Teutonų namų ordino magistrams.