Žiemą važiuodavo važiuose, taip vadinamose rogėse, o ką vežė, tą vežė rogėse ir šlajose. Kareiviui reikalingas karo įkaištis buvo vežamas mažomis rogėmis, kurias traukė šuo.
Ir kai ka\nralius Olbrachtas su visa kariuomene jau buvo Buko\nvinoje ir žygiavo be baimės dėl sudarytos amžinosios \ntaikos ir priesaikos, nesitikėdamas iš niekur smūgio, \ntuo metu Moldavijos vaivadai Steponui labai skaudėjo \nkojos, bet, norėdamas įvykdyti savo sumanymą, jis \nužmiršo net savo ligą, ¡sakė vežti save rogėse ir atvy\nko su visais savo žmonėmis, ir su turkais, ir su veng\nrais, ir su valachais, ir tuose miškuose bei bukynuose \nužpuolė karalių Olbrachtą bei jo kariuomenę* * , dau\ngelį iš jo kariuomenės nukovė, o kitus paėmė gyvus; \natėmė daug gurguolių su dideliu turtu ir kelias garsias \npatrankas, o pačiam karaliui Olbrachtui ir daugeliui \njo ponų bei karių nieko nepakenkė.
Žiemą važiuodavo važiuose, taip vadinamose rogėse, o ką vežė, tą vežė rogėse ir šlajose.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
Žiemos laiku, kaip sakiau, važiavo važiuose, taip vadinamose rogėse, nuo žodžio važiuoti, šunį įkinkę dėl to, jog šuo per visų didžiausias tankmes galėjo\n perlįsti, o grįžtant namus atsekti; jei ką vežė, tad rogėse ir šlajose.