Iš žvėrių ragų ant kesčių galų darydavo ragotines kaip sau skirtą ginklą.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
Pačius ragus žvėrių vienus ant kesčių^159 galų maustė ir ragotines^160 dirbo sau ginklui, nesgi geležies dar nežinojo, iš kitų gėrė, nuo ko iki šiolei geriamą stotkelį senu įpročiu taure, arba taurage^161 , tebvadina.
Paskui meldžionys apgulė Bistenės pilį ir pradėjo tenai griautis su didžia nar sybe, bet ir įgulė gynės su neaprašoma kantrybe, šimtais kryžėjų ir meldžionų, ropojančių ant mūrų, grūdo žemyn kūlvertiniais kantrūs žemaičiai savo žardkartinėmis ragotinėmis, nes.
Ryto metą meldžionys traukė į Raseinių apygardą ir tenai Ariogalos sritį baisiai baisesniai nuteriojo didžiai brangią dėl lie tuvių, kaipogi tenai, kaip viršiaus minavo jau, buvo rūmai paties viešpaties. Paskui meldžionys apgulė Bistenės pilį ir pradėjo tenai griautis su didžia nar sybe, bet ir įgulė gynės su neaprašoma kantrybe, šimtais kryžėjų ir meldžionų, ropojančių ant mūrų, grūdo žemyn kūlvertiniais kantrūs žemaičiai savo žardkartinėmis ragotinėmis, nes juo narsesniai vo kyčiai grūdos, juo kantresni ai žemaičiai turėjos. Naktis mįišą bepertraukė.
1567 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašyme šeši Vijūkai iš Romainių nurodyti kaip ginkluoti ragotinėmis, o šarvus turėjo tik vienas.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Zigmantas Kiaupa, Alberto Kojalavičiaus ir jo brolių kilmė bei šeima (straipsnis, 1994 m.)