Otono Didžiojo laikais Italijos miestai, saugodamiesi vengrų ir saracėnų antpuolių, apsitvėrė mūro sienomis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 20
Visoje Italijoje Otono Didžiojo laikais miestai, jau pajutę savo galią, nusikratė teutonų pareigūnų (Schultheiss) ir teisių, jiems duotų lombardų, ir Romos institucijų pavyzdžiu savo valdžios priekyje pastatė konsulus. Vėliau per savo turtus įgiję vis daugiau laisvių, kai, vis dar valdant Otonui, beveik visi, saugodamiesi vengrų ir saracėnų užpuolimų, apsitvėrė mūro sienomis, net patys tapo savarankiškomis feodalinėmis valstybėmis. Kitaip klostėsi Ispanijoje, kur po maurų išvarymo Kastilijos bajorija į naujai pastatytus arba iš saracėnų išvaduotus miestus kvietė krikščionis, kad juose įsikūrę ateityje laiduotų šaliai saugumą nuo kitatikių.
Krokuva Lešekui Juodajam buvo skolinga už svarbias privilegijas, svetimtaučių antplūdį ir gerai sutvirtintas mūro sienas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 23-24
7 ## Puslapis 24 ĮVADAS Lenkijos miestų, jau XII amžiuje dėl savo prekybinių ryšių buvo žinoma net Rytuose. Benjaminas iš Tudelio, žydų kilmės keliauninkas, tvirtina, kad 1160 metais į Aleksandrijos uostą ne tik anglų, bet ir Krokuvos pirklių laivai užsukdavęd). Tad jau nuo seno buvusi turtinga, Krokuva už pirmąją municipalinę tvarką, puošnius statinius ir teutonų teises (1257 metais) skolinga Boleslovui Droviajam, už svarbias privilegijas, svetimtaučių antplūdį ir geriausiai sutvirtintas mūro sienas - Lešekui Juodajam.
1505 m. Vilniaus gyventojams nurodyta apjuosti miestą mūro siena, o negalintiems jos statyti - tverti statinių tvorą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 248
Tad 1505 metais, kai tie barbarai buvo mažumėlę aprimę, karalius savo sprendimu atleido Vilniaus gyventojus nuo karo tarnybos vieneriems metams, su sąlyga, kad apsaugojimui nuo priešų, ypač pagonių, antpuolių, apjuostų miestą mūro siena, kiekvienas pagal jam priskirtą rajoną, o kas negalėtų mūrinės pastatyti, tegu tveria statinių tvorą. Šiuo sprendimu buvo nurodyta sienoje į miestą palikti tiktai penketą vartų: pirmuosius -Vilijos link, antruosius - prie kelio į Trakus, trečiuosius - palei Švč. Trejybės cerkvę, kur dabar yra Aušros vartai, ketvirtuosius - ties Išganytojo (Spaso) bažnyčia ir penktuosius - nuo Pilies.
1330 m. Eberhardas iš Manheimo neįžengė į Rygą, kol miesto sienoje nebuvo išlaužta 30 uolekčių ilgio spraga.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 256
Apie Rygos miesto sugriovimą Mūsų jau minėtais metais, būtent 1330, apie Velykas (balandžio 1—8), kai Rygos miestas bemaž ištisus metus jau buvo apsuptas, nemari (kitados visi šitaip manė) Rygos miestiečių ir Livonijos teutonų ordino brolių nesantarvė laikinai aprimo; didėjant nepritekliui ir stiprėjant nesantaikai, kurios su baime laukta kilsiant tarp miesto valdytojų ir paprastų žmonių, miestiečiai turėjo ir save, ir savo šeimas, ir miestą, ir savo laisves bei visas teises ir privilegijas patikėti broliui Eberhardui iš Manheimo, Livonijos žemės magistrui, bei broliams tam, kad jie viską tvarkytų ir rikiuotų, kaip jiems rodysis tinkama. Magistras tol nekėlė kojos į miestą, kol jo sienoje nebuvo išlaužta 30 uolekčių ilgio spraga. Tarė tada viena moteris: „Matyt, tas magistras labai storas, jeigu jam reikia tokios skylės ir negali įeiti pro kitus vartus kaip kiti krikščionys”.
Krokuva už geriausiai sutvirtintas mūro sienas ir svarbias privilegijas buvo skolinga Lešekui Juodajam.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 23-24
7 ## Puslapis 24 ĮVADAS Lenkijos miestų, jau XII amžiuje dėl savo prekybinių ryšių buvo žinoma net Rytuose. Benjaminas iš Tudelio, žydų kilmės keliauninkas, tvirtina, kad 1160 metais į Aleksandrijos uostą ne tik anglų, bet ir Krokuvos pirklių laivai užsukdavęd). Tad jau nuo seno buvusi turtinga, Krokuva už pirmąją municipalinę tvarką, puošnius statinius ir teutonų teises (1257 metais) skolinga Boleslovui Droviajam, už svarbias privilegijas, svetimtaučių antplūdį ir geriausiai sutvirtintas mūro sienas - Lešekui Juodajam.
Gedimino laikų Vilnius dar nebuvo bokštų ir mūro sienų saugomas miestas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 39
Pagaliau nemažai įvairių tenykščių, manydami apsisaugosią nuo kryžiuočių, ieškojo prieglobsčio prie Vilniaus pilies. Taip kūrėsi Vilnius, kuris tuomet, regis, buvo panašesnis į keletą didelių kaimų, sujungtų į vieną, negu į tokį padorų, bokštų ir mūro sienų saugomą miestą, kokie XIV amžiuje kilo jau visoje Vokietijoje, ar kokiais Kazimieras Didysis puošė ir tvirtino Lenkiją. Gedimino viešpatavimas Lietuvai anuomet buvo tokia pat epocha, kokia Lenkijai buvo Boleslovo Didžiojo, o Henriko Paukštininko - Vokietijai.
1506 m. totorių grėsmės išsigandę vilniečiai apjuosė Vilnių mūro pylimu ir pašalino medinius statinius.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 248-249
Tačiau šis karaliaus nurodymas gal taip greitai nebūtų buvęs įgyvendintas, jeigu 1506 metais totoriai, nusiaubę Slucko ir Minsko apylinkes, nebūtų pradėję taikytis į Vilnių. Jų pabūgę miestiečiai, raginami ir remiami Vilniaus vyskupo Vaitiekaus Taboro, visą miestą apjuosė mūro pylimu, išmetę medinius statinius. Atrodo, kad tais metais buvo pataisytos ir Žemutinės pilies sienos, daugelyje vietų pakrypusios ir suskilusios, be to, išaugo panašūs ir erdvūs 232 ## Puslapis 249 III KNYGA mediniai rūmai, tikriausiai, skirti karaliaus ir Elenos buveinei*.
Tuo metu, bestatant Budą ir apjuosiant mies tą mūro siena, jis nužudė trečiąjį savo brolį, Bledoną.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 38
Tuo metu, bestatant Budą ir apjuosiant miestą mūro siena, jis nužudė trečiąjį savo brolį, Bledoną