Istorinis objektas

Laidotuvių laužas

2 teiginiai2 įrašai0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 2 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Žymiausių mirusiųjų kūnai būdavo deginami ant laužo, sukrauto šiaurinėje milžinkapio pusėje.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 364

Deginant žymiausių mirusiųjų kūnus, kapo kalnelio arba kapvietei paruošto milžinkapio (žiūrėk VIII letelės piešinį, pa imtą iš Foigto) šiaurės pusėje būdavo sukraunamas laužas, ant kurio įrengiamas guolis iš šiaudų.

t-002vidutinis

Skenduolių ir plėšikų nužudytųjų kapai būdavo pridengiami šakų laužu, kurį kasmet tam tikrą dieną padegdavo.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 366

Lietuviai turėjo paprotį skenduolių arba plėšikų nužudytųjų kūnus laidoti toje vietoje, kur atrado. Šiuo atveju, kadangi tokių atsitikimų dažniausiai pasitaikydavo miške, kapą pridengia laužu iš kokių nors me džių šakelių ir jį kasmet tam tikrą dieną kas nors padegdavo; sako, kad tai būdavo daroma niekam nematant.