Istorinis objektas

Laidotuvių laužas

2 teiginiai2 įrašai0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 2 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 teiginių

t-001vidutinis

Žymiausių mirusiųjų kūnai būdavo deginami ant laužo, sukrauto šiaurinėje milžinkapio pusėje.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 364

Deginant žymiausių mirusiųjų kūnus, kapo kalnelio arba kapvietei paruošto milžinkapio (žiūrėk VIII letelės piešinį, paimtą iš Foigto) šiaurės pusėje būdavo sukraunamas laužas, ant kurio įrengiamas guolis iš šiaudų.

t-002vidutinis

Skenduolių ir plėšikų nužudytųjų kapai būdavo pridengiami šakų laužu, kurį kasmet tam tikrą dieną padegdavo.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 366

Lietuviai turėjo paprotį skenduolių arba plėšikų nužudytųjų kūnus laidoti toje vietoje, kur atrado. Šiuo atveju, kadangi tokių atsitikimų dažniausiai pasitaikydavo miške, kapą pridengia laužu iš kokių nors medžių šakelių ir jį kasmet tam tikrą dieną kas nors padegdavo; sako, kad tai būdavo daroma niekam nematant.