Cigala ir Rothas ragino Vytautą karūnuotis ir patarė kaldinti karūnas Vilniuje.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 248
Tuo tarpu atvyko į Vilnių ir lenkų dele\ngacija^6 ). Čia dar tebebuvo ir Cigala ir Rothas, kurie nesi\nliovė Vytautą įkalbinėt karūnuotis, patardami kaldinti Vilniuj\nkarūnas ir jomis karūnuotis. Tą ir pats Zigmantas esą patvirtintų.
Vytautas laiške Zigmantui rašė, kad Zigmantas galėsiąs siųsti jam karūną tiesiog per Lenkiją.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 253
Kitus Jogailos pa\nlydovus Vytautui pasisekė patraukti savo pusėn^2 ). Bet ir tai nie\nko nepadėjo. Tada dar kartą nutarta kreiptis į likusią Lenkijoj\nkarališką tarybą^3 ) ir, matyt, jau tikrai tikėtasi gauti iš jos su\ntikimą, nes tuo laiku Vytautas viename savo laiške Zigmantui\nrašo, kad jis dabar galėsiąs jam siųsti karūną tiesiog per\nLenkiją^4 ).
Gediminas ir Algirdas vadinosi karaliais nelaukdami pripažinimo ir karūnos iš Vakarų.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 27
Nors nebus nė vieno kunigaikščio,\nkuris nevestų derybų dėl krikšto, kryžiaus karų epochos Europa, nebe-\nleisdama valstybėms savarankiškai krikštytis, pati tarsi atstums Lietuvą\nnuo krikščionybės. Lietuva liks savarankiška civilizacinė monada, todėl\ntiek Gediminas, tiek Algirdas, nelaukdami pripažinimo ir karūnos iš sve-\ntur, nemandagiai (Vakarų žvilgsniu) vadinsis karaliais. Tik Vytautas taps\nmandagesnis ir sieks įgyti karūną ir pripažinimą iš Vakarų.
Vytautas Didysis buvo vaizduojamas kaip Žalgirio mūšio laimėtojas ir Lietuvos karaliaus karūnos siekęs valdovas.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 161
Gerbti ir garbinti\nVytautą Didįjį, suaktualinus jo istorinį vaidmenį, tiko visiems: karvedys,\nlaimėjęs Žalgirio mūšį, išplėtęs Lietuvą nuo jūrų iki jūrų, siekęs Lietuvai\nkaraliaus karūnos, kurią „nugvelbė“ klastingi lenkai...
Mindaugo krikšto svarbiausias tikslas buvo karūna, kurią jis pasiekė 1253 m. liepos 6 d.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 29
1251 m. Mindaugas krikštijosi, mainais perleidęs didelę dalį Žemaiti-\njos Livonijos ordinui. Svarbiausias tikslas, kurio siekta krikštijantis, – ka-\nrūna. Tikslas buvo pasiektas 1253 m. liepos 6-ąją. Mindaugo vainikavimo\ndienai priklauso garbinga vieta mūsų kalendoriuje: juk Mindaugas – pir-\nmas ir vienintelis vainikuotas Lietuvos karalius.
Komentare nurodoma, kad šiame šaltinyje minima legenda, kad Vytauto vainikas buvo sulydytas į Krokuvos vyskupų mitrą; Šiame gabale Vytauto karūna minima kaip vėlyvesnių politinių pretenzijų ir atminties objektas.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 264
* Versija apie Vytauto vainiko sulydymą su Krokuvos vyskupų \nmitra yra, veikiausiai, legenda, Išlikusi ligi XVI a. pradžios. JI at\nsispindi ir 1526 m. LDK atstovų reikalavime, kad Lenkijos karalius \nir Ldk 2ygtmanlas Senasis vainikuotų savo sūnų Žygimantą Au\ngustą Krokuvoje esančia ar turinčia būti Vytauto karūna.
Po ilgo pamokslo Olesnickis pasiūlė Vytautui Jogailos karūną.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 239
Tad ir kilęs karas, galvojant taip, kaip galvojo Olesnic\nkis, kažin keno naudai būtų pasibaigęs.\n\nPasakęs tokį ilgą ir griaudingą pamokslą, Olesnickis pa\nsiūlė Vytautui Jogailos karūną^2 ). Toks sumanymas, matyt, bu\nvo priimtas paskutiniame Sandomiriaus suvažiavime.
Visu savo veikimu jis reiškėsi kaip didis kara lius, bet mirtis sutrukdė jam užsidėti karališką karūną.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 159
Dar labiau lietuvio dėmesį nuo seno traukia garsas ir darbai kito valdovo. Visu savo veikimu jis reiškėsi kaip didis kara lius, bet mirtis sutrukdė jam užsidėti karališką karūną. Abu tuos du valdovus jungia vienas bendras bruožas : judviejų politikos ir vei kimo klausimais istorikai, nors apie abu yra gana daug rašę, iki šiol dar tebesiginčija, nepajėgdami suderinti kai kurių prieštaravimų, negalėdami pasakyti galutino žodžio dėl kai kurių problemų.