t-001vidutinis
Kojelavičiaus pasakojime Vaidevutis vengė karinių stovyklų, nes matė, kad ginklą paėmę žmonės suįžūlėja ir nebeklauso įsakymų.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Todėl neilgai trukus paaiškė jo; j°g Per šį bendravimą, atšiauriausias širdis suvi liojus saldžiu meilumu, buvo padėti tokie viešosios santarvės pamatai, jog žmonėms jau užteko kantrybės įsakymų klausyti ir neišlavintu protu aiškiai suvokti, kad esama dalykų, kurie vertintini labiau nei bet ko kie asmeniški reikalai, būtent — visuomenės gerovė; šiuo atveju žmonės įsitikino, jog būtina garbingai ko voti prieš bet kurį priešą bendromis jėgomis ir pastan gomis, aukojant net pačią gyvybę. Tačiau Vaidevutis nepradėjo nė vieno karo, mat žinojo, jog karas vei kiau laužo įstatymus, nei juos stiprina, o širdis, užkie tėjusi dažnuose žygiuose, švelnėja tada, kai padedami ginklai. Vaidevutis vengė karinių stovyklų, nes iš kas dieninės patirties matė, jog žmonės, paėmę į rankas ginklą, suįžūlėja ir nebeklauso įsakymų.