t-001vidutinis
Kojelavičiaus pasakojime Vaidevutis vengė karinių stovyklų, nes matė, kad ginklą paėmę žmonės suįžūlėja ir nebeklauso įsakymų.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Todėl neilgai trukus paaiškėjo; j°g Per šį bendravimą, atšiauriausias širdis suviliojus saldžiu meilumu, buvo padėti tokie viešosios santarvės pamatai, jog žmonėms jau užteko kantrybės įsakymų klausyti ir neišlavintu protu aiškiai suvokti, kad esama dalykų, kurie vertintini labiau nei bet kokie asmeniški reikalai, būtent — visuomenės gerovė; šiuo atveju žmonės įsitikino, jog būtina garbingai kovoti prieš bet kurį priešą bendromis jėgomis ir pastangomis, aukojant net pačią gyvybę. Tačiau Vaidevutis nepradėjo nė vieno karo, mat žinojo, jog karas veikiau laužo įstatymus, nei juos stiprina, o širdis, užkietėjusi dažnuose žygiuose, švelnėja tada, kai padedami ginklai. Vaidevutis vengė karinių stovyklų, nes iš kasdieninės patirties matė, jog žmonės, paėmę į rankas ginklą, suįžūlėja ir nebeklauso įsakymų.