Lietuvos istorijos žinių lobynas
Istorinis objektas
14 teiginių14 įrašų3 ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Visi 14 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą1–14 iš 14 teiginių
Seimeliuose plikbajoriai turėjo bajoriškąjį ženklą kardą, kuriuo galėjo paremti savo pono ar užmokėjusio asmens nuomonę.
PDF 413
Į seimelius tam pačiam tikslui buvo suvežamos iš okolicų masės plikbajorių, nes ir jie turėjo lygų su didikais balsą ir, svarbiausia, turėjo prie šono bajoriškąjį ženklą — kardą, kurį kiekvienu momentu galėdavo vartoti savo pono ar to, kuris gerai užmokėdavo, nuomonei paremti.
1919 m. gegužės viduryje Lietuvos kariuomenė turėjo apie 200 kardų, tai yra raitelių.
PDF 563
Nuo 1919 m. gegužės mėn. vidurio prasidėjo planingesnės mūsų kariuomenės operacijos, tačiau mūsų jėgos tada dar nebuvo didesnės, kaip 5—6 tūkstančiai durtuvų, 10 patrankų ir 200 kardų (raitelių).
1917 m. modelio lenkiškas kardas buvo skirtas ulonų, artilerijos ir gurguolės puskarininkiams.
PDF 211
Lenkas, senas karys, irgi ilgai juk neatsiminė, kad turi pistoletą.“ 1917 m. modelio lenkiškas kardas, skirtas ulonų, artilerijos ir gurguolės puskarininkiams 1920 m.
Sibiro batalijone penki karininkai ir trys kareiviai buvo nurengti ir pusplikiai sukapoti kardais.
PDF 550
buvo areštuoti visi karininkai, o 5 karininkai ir 3 kareiviai didžiausiam Sibiro speige buvo nurengti ir pusplikiai kardais sukapoti.
Lenkų raitelis žvilgančiu kardu kelis kartus puolė griovyje atsigulusį žvalgą.
PDF 211
Žvalgas, pamatęs smarkai atjojantį raitelį žvilgančiu kardu rankoje, atsigulė griovyje. Arklys šoko per griovį, o lenkas dūrė kardu. Lenkas apsisuko ir vėl puolė, ir taip kartojo jis kelis kartus.
Kautynėse po iečių buvo naudojami kirviai, kardai ir kiti ginklai.
PDF 106
Iš priešingų pusių nuo kalnelių ėmė leistis kariuomenės ir tuoj susitiko. Pirmiausia kautynės prasidėjo ietimis, o paskui į darbą ėjo kirviai, kardai ir kiti ginklai. Tiesa, pačioje mūšio pradžioje kryžiuočiai iššovė porą kartų iš patrankų, bet jos sumišimo sąjungininkų kariuomenėj nesukėlė.
Valkininkuose bajorų minia kardais sukapojo Mykolą Sapiegą ir dar du belaisvius.
PDF 390-391
Visą dieną užtrukusios kautynės pasibaigė Sapiegų pralaimėjimu. Jų kariuomenei vadovavęs hetmono sūnus Mykolas (visi kiti Sapiegos, vos prasidėjus kautynėms, pabėgo į Vilnių) vakarop buvo apsuptas ir turėjo pasiduoti. Višniaveckis jį nusivežė į Valkininkus, kur kitą rytą įsiutusi bajorų minia, nepaisydama Višniaveckio pasipriešinimo, jį kardais sukapojo (kartu buvo sukapoti dar du belaisviai).
Mykolui Sapiegai pasidavus, bajorijos regimentorius grąžino jam kardą ir nusivežė į Valkininkus.
PDF 391
Kai Mykolas Sapiega pasidavė, bajorijos regimentorius, grąžinęs jam kardą, nusivežė jį savo karietoje į Valkininkus (kautynės įvyko į šiaurę nuo Valkininkų, Leipūnuose).
Susirėmusios šalys pirma vylyčiomis vars tės, paskui baisesniai dar kardomis skardės, kausena buvo didžiai smarki ir maringa.
PDF 532
Taip apdrąsinąs karėjus, Gediminas liepė žengti toliaus, vienok saugodamos, idant neprieteliai pasalu neantpultų, kaipogi neilgai teėjus Gediminas, pavydęs eilas Sviatoslavo, liepė trimitus kovėn pūsti. Susirėmusios šalys pirma vylyčiomis varstės, paskui baisesniai dar kardomis skardės, kausena buvo didžiai smarki ir maringa. Pirmasis pulkas lietuvių, suvargęs kelione, buvo jau begurstąs, bet Gediminas laiku atskubėjęs pagalbon pastiprino ir kovę atnaujino, kaipogi tas patsai pirmasis pulkas lietuvių metės su tokia narsybe ant spąrno neprietelių, jog pirmuoju antpuoliu gudų rindą išvertė ir pergalėtoju paliko.
Kardai buvo tarp ginklų, kuriais, pasak šaltinio, 1458 m. į Mantują pas popiežių vykusios Kazimiero legacijos ilgaplaukiai blondinai buvo apsiginklavę.
PDF 9
Netinkamai apsirengę dvariškiai užtraukdavo gėdą savo ponui, o gera apranga rodydavo pastarojo didingumą 4 8. Kai 1458 m. Kazimiero legacija važiavo į Mantują pas popiežių, didelį įspūdį padarė žaliai apsirengę ilgaplaukiai blondinai su plunksnuotomis kepuraitėmis, apsiginklavę arbaletais, kardais ir strėlinėmis.
1754 m. Tado Gurskio pagalbininkai kardais ir pistoletais užpuolė misionieriams priklausiusį mūrinį namą, kuriame gyveno Antanas ir Ona Volanskiai.
PDF 14
54 m. Antanas ir Ona Volanskiai (Antoni i Anna Wolańscy) skundė Smolensko pavieto iždininkaitį Tadą Gurskį, nes jis su savo pagalbininkais, ginkluotais kardais ir pistoletais, tarp kurių buvo ir Gelvonų valdų pavaldinių, užpuolė misionieriams priklausiusį mūrinį namą, kur gyveno ieškovai49. T
1721 m. Vladislovas Vaina su bendrininkais užpuolė Jono Kybarto mūrinį namą Vilniuje ir plokščiąja kardų puse mušė šeimininką.
PDF 15
Remiantis skundais šio nusikaltimo metu dalyvių ginkluotė buvo gerokai lengvesnė, palyginus su valdų antpuolių dalyvių ginkluote. Pvz., 1721 m. Jonas Kybartas skundėsi, kad Vitebsko pavieto iždininkas Vladislovas Vaina su savo bendrininkais užpuolė ieškovo mūrinį namą Vilniuje, išdaužė duris. Užpuolikai buvo ginkluoti kardais, plokščiąja šio ginklo puse mušė šeimininką55.
Kardą jie įsmeigdavo į žemę arba ant paaukštinimo rankena aukštyn.
PDF 64
Jie įsmeigdavo šį kardą į žemę ar į tam tikrą paaukštinimą rankena aukštyn, ir tai buvo savotiškas kryžius; šiam dievybės ar vilties įvaizdžiui jie lenkėsi iki pat žemės.
Mirusįjį, vežamą į laidotuvių vietą, lydi raiti ginkluoti gi minaičiai ir bičiuliai, kurie šalia vežimo, ant kurio guli miru siojo palaikai, tolydžio mosikuoja kardais, čerškina kardą į kar dą ir vis šaukia: „Ei, ei, bėkite, pykuoliai!“ (Gej, gej, begejte.
PDF 362
Mirusįjį, vežamą į laidotuvių vietą, lydi raiti ginkluoti giminaičiai ir bičiuliai, kurie šalia vežimo, ant kurio guli mirusiojo palaikai, tolydžio mosikuoja kardais, čerškina kardą į kardą ir vis šaukia: „Ei, ei, bėkite, pykuoliai!“ (Gej, gej, begejte Pokole!)