Pasak Teodoro Narbuto, V. Suroveckis venedų srityse lokalizavo senovės slavų gyvenamąsias vietas ir aprašė jų krašto ribas. Pasak Narbuto, V. Suroveckis teigė, kad VI amžiaus pradžioje slavai plačiai išplito dešiniojoje Vyslos pakrantėje ir užėmė budinų kraštus.
Sis aprašymas apima plačius ir labai didžiulius kraštus. Žymusis mūsų senovės tyrinėtojas ponas Suroveckis2 labai gerai aiškina, kad šiose venedų srityse lokalizuoja senų senovės slavų gyvenamąsias vielas, aprašinėdamas ribas kraštų, kur šen bei ten esti slavų valstiečių, kolonijų. Pasak jo, šio venedų krašto ribos buvusios tokios: „Pradedant nuo Vyslos, išilgai estų kraštų, per šiandienį Nemuną (viduryje, kiek žemiau Gardino), Žemaitiją, Livoniją, Estiją (Gudiją) net iki rytinio Baltijos pakraščio (Suomių įlanką); iš ten pro Volgos ir Dnepro versmes iki Pripetės žiočių, toliau išilgai šios upės iki jos versmių, per dalį Polesės ir Voluinės, per Dnestro aukštupį net ligi Tatrų ir Vyslos, kuri nuo tada buvo vakarų siena, skirianti juos nuo ger 1 De Mor.
Sis aprašymas apima plačius ir labai didžiulius kraštus. Žymusis mūsų senovės tyrinėtojas ponas Suroveckis2 labai gerai aiškina, kad šiose venedų srityse lokalizuoja senų senovės slavų gyvenamąsias vielas, aprašinėdamas ribas kraštų, kur šen bei ten esti slavų valstiečių, kolonijų. Pasak jo, šio venedų krašto ribos buvusios tokios: „Pradedant nuo Vyslos, išilgai estų kraštų, per šiandienį Nemuną (viduryje, kiek žemiau Gardino), Žemaitiją, Livoniją, Estiją (Gudiją) net iki rytinio Baltijos pakraščio (Suomių įlanką); iš ten pro Volgos ir Dnepro versmes iki Pripetės žiočių, toliau išilgai šios upės iki jos versmių, per dalį Polesės ir Voluinės, per Dnestro aukštupį net ligi Tatrų ir Vyslos, kuri nuo tada buvo vakarų siena, skirianti juos nuo ger 1 De Mor.