Lietuvos istorijos žinių lobynas
autorius
21 teiginiai23 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 21 teiginiai ir visi 23 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–26 iš 26 rodomų įrašų
Tado Volianskio išvadomis Narbutas pildė parankinio LTI egzemplioriaus tomus, ypač pirmąjį tomą.
PDF 71
T. Volianskio dėka senoji Lietu vos istorija nušvito naujomis spalvomis. Poznanės kolekcio nieriaus išvadomis istorikas puolė pildyti parankinio LTI eg zemplioriaus tomus. Šiandien net sunku būtų suskaičiuoti, kiek tokių papildymų buvo padaryta, ir bene daugiausia jų tektų pirmam tomui.
Narbutas nurodė, kad priekaištą dėl barzdoto senio su žibintu atvaizdo išsakė Tadas Volianskis.
PDF 248
Tai barzdotas senis su žibintu rankoje. Sį priekaištą išsakė ponas Tadas Volianskis. Ir tai būtų galima priimti domėn: šiaurės tau tos turėjo vaizdinių apie šviesos dievą.
Narbutas rašė, kad Tadas Volianskis Santvaro atvaizde matė ragus ir dėl nuogumo laikė jį pragaro dievybe.
PDF 251
Ponas Tadas Volianskis mato tą galvą su ragais, kurie iš užpakalio\npanašūs į erelį su nagais. Be to, dievas yra nuogas, taigi Santvaras yra\npragaro dievybė. Mes gi matome ne ragus, bet saulės spindulius.
Tadas Volianskis Narbutui atsiuntė Lietuvoje rastos monetos piešinį ir manė ją priklausant lietuviškiems paminklams.
PDF 254
Panašios monetos piešinį man atsiuntė ponas Tadas Volianskis.\nJi buvo rasta Lietuvoje ir, jo nuomone, priklauso lietuviškiems\npaminklams. Si moneta yra senesnė už mūsų turimą.
Narbutas pagal Volianskio šifruotę runų užrašą siejo su Vaivedučio vardu, bet nežinojo, ar jis skirtas vėliavai, ar herbui.
PDF 402
Tačiau nežinome, iš kokio šaltinio yra\ntas piešinys. Mūsų piešinio užrašas runomis reiškia Vaivedučio\nvardą (pono Volianskio šijruotė), tačiau negalime tiksliai pasa\nkyti, kam jis buvo skirtas - vėliavai ar herbui, nes jis užrašytas\ntarp vėliavos ir herbo. Mes dėl vietos stokos jį užrašėme ant pa\nčios vėliavos.
Narbutas perteikė Tado Volianskio pastabą, kad Smilginio 1475 m. antspaudo žąsis primena Pabaltijo slavų būrimą žirgu.
PDF 405
Antspaudą pri dėjo Smilginis (Szmilgin) 1475 metais. Kaip pastebėjo ponas Tadas Volianskis, toji žąsis primena būrimą, kuriam Pabaltijo slavai naudojo žirgą. J j vesdavo per kryžmai į žemę susmeigtas ietis. Antspaude žąsis būtent tokia poza ir vaizduojama *.
Tadas Volianskis Bartoševičiaus 1603 m. antspaudo runų užrašą skaitė kaip „Simeonas“.
PDF 405
Antspaudą pri dėjo Smilginis (Szmilgin) 1475 metais. Kaip pastebėjo ponas Tadas Volianskis, toji žąsis primena būrimą, kuriam Pabaltijo slavai naudojo žirgą. J j vesdavo per kryžmai į žemę susmeigtas ietis. Antspaude žąsis būtent tokia poza ir vaizduojama *.
Narbutas informaciją apie užrašą paėmė iš 1844 m. sausio 17 d. Tado Volianskio laiško iš Bidgoščiaus.
PDF 512
Informaciją apie užrašą T. Narbutas paėmė iš mi\nnėto T. Volianskio laiško (Bidgoščius. 1844. I.\n17(29). T. Volianskis T. Narbutui. - P. 14).
Tekstas apie Tadą Volianskį buvo parengtas remiantis jo tyrinėjimais ir J. Hamerio monografija.
PDF 420
Tekstas buvo parengtas remiantis T. Vo-\nlianskio tyrinėjimais (Tadeusza Wolanskiego\nlisty o starožytnošciach slawianskich. Zbiór\npierwszy. Gniezno, 1845. S. 22—23), taip pat\njau minėta J. Hamerio monografija.
Teodoras Narbutas Tado Volianskio išvadomis pildė parankinio „Lietuvių tautos istorijos“ egzemplioriaus tomus.
PDF 457
T. Volianskio dėka\nsenoji Lietuvos istorija nušvito naujomis spalvomis. Po\nznanės kolekcionieriaus išvadomis istorikas puolė pildyti\nparankinio LTI egzemplioriaus tomus. Šiandien net sun\nku būtų suskaičiuoti, kiek tokių papildymų buvo padaryta,\nir bene daugiausia jų tektų pirmam tomui.
Teodoras Narbutas rašo, kad Tadas Volianskis statulėlės galvoje matė ragus, iš užpakalio panašius į erelį su nagais.
PDF 488
94 /Ten pat, nenurodyta vieta/ Prilvico statulėlių rinkinyje, remiantis Mašo (Mascho) ir Vogeno (Wogen) informacija, dievukas, turintis užrašą Szwaixtiks, neati tinka tų savybių, kurias mes priskiriame Lietuvos Apolonui. Jo vardas kilęs iš žodžio žvaigždė (Zwajgida), bet savo išvaizda jis visiškai nepanašus į Apoloną, Tai barzdotas senis su žibintu ran koje. Šį priekaištą išsakė po/nas/ Tadas Volianskis. Ir tai būtų galima priimti domėn: Siaurės tautos turėjo vaizdinių apie švie sos dievą. Apie tai byloja ir pats žibintas — aiškus šviesos atri butas.
Teodoras Narbutas nurodo, kad Tadas Volianskis priekaištavo dėl Szwaixtiks statulėlės nepanašumo į Lietuvos Apoloną.
PDF 488
94 /Ten pat, nenurodyta vieta/ Prilvico statulėlių rinkinyje, remiantis Mašo (Mascho) ir Vogeno (Wogen) informacija, dievukas, turintis užrašą Szwaixtiks, neati tinka tų savybių, kurias mes priskiriame Lietuvos Apolonui. Jo vardas kilęs iš žodžio žvaigždė (Zwajgida), bet savo išvaizda jis visiškai nepanašus į Apoloną, Tai barzdotas senis su žibintu ran koje. Šį priekaištą išsakė po/nas/ Tadas Volianskis. Ir tai būtų galima priimti domėn: Siaurės tautos turėjo vaizdinių apie švie sos dievą. Apie tai byloja ir pats žibintas — aiškus šviesos atri butas.
Teodoras Narbutas rašo, kad Tadas Volianskis antspaudo žąsį siejo su Pabaltijo slavų būrimu, kuriam naudotas žirgas.
PDF 510
182 /P. 328, 8 pastraipos tęsinys/ Kaip pastebėjo ponas Tadas Volianskis, toji žąsis primena bū rimą, kuriam Pabaltijo slavai naudojo žirgą, Jį vesdavo per kryž mai į žemę susmeigtas ietis. Antspaude žąsis būtent tokia poza ir vaizduojama. Tekstas, kuriuo T. Narbutas papildė paragrafą, rengdamas antrąjį LTI leidimą (PEĮ. L. 274). Informaciją istorikas paėmė iš T. Vo- lianskio laiško (P. 11).
Teodoras Narbutas nurodo, kad Tadas Volianskis runų užrašą skaitė kaip Simeonas (SI-ME-ON).
PDF 510
183 /P.\n329,\n4\npastraipos\ntęsinys/\nUžrašą runomis p/onas/ Tad/as/ Volianskis skaito taip: Simeonas\n(SI-ME-ON).\nSakinys, kuriuo T, Narbutas papildė paragrafą, rengdamas antrąjį\nLTI leidimą (PEĮ. L, 416). Tai informacija iš minėto T. Volianskio\nlaiško (Ten pat).
Teodoras Narbutas rašo, kad Tadas Volianskis užrašą skaitė kaip Maitez (MATTEZ), t. y. Maljasz arba Matas.
PDF 488
94 /Ten pat, nenurodyta vieta/ Prilvico statulėlių rinkinyje, remiantis Mašo (Mascho) ir Vogeno (Wogen) informacija, dievukas, turintis užrašą Szwaixtiks, neati tinka tų savybių, kurias mes priskiriame Lietuvos Apolonui. Jo vardas kilęs iš žodžio žvaigždė (Zwajgida), bet savo išvaizda jis visiškai nepanašus į Apoloną, Tai barzdotas senis su žibintu ran koje. Šį priekaištą išsakė po/nas/ Tadas Volianskis. Ir tai būtų galima priimti domėn: Siaurės tautos turėjo vaizdinių apie švie sos dievą. Apie tai byloja ir pats žibintas — aiškus šviesos atri butas.
Tadas Volianskis remiasi į nulaužtą medžio kamieną su dalimi šakų, o kairiojoje, šiek tiek pakylėtoje, laiko kažką panašaus į pasagą.
PDF 407
Trečiame skyde, į dešinę nuo kunigaikščio, yra kryžius, einantis beveik per visą skydą; šis skydas priklauso Senųjų Trakų miestui . Ketvirta me skyde - visu ūgiu stovintis šarvuotas riteris su smailiaviršiu šalmu ant galvos; dešine ranka jis remiasi į nulaužtą medžio kamieną su dalimi šakų, o kairiojoje, šiek tiek pakylėtoje, lai ko kažką panašaus į pasagą. Nenuginčijamai tai turėtų būti valstybės antrosios sostinės, arba Vilniaus, herbas.
Šios dainos vertimą į lenkų kalbą istorikas gavo iš savo korespondento archeologo, kolekcio nieriaus Tado Volianskio (Wolanski).
PDF 470
Šios dainos vertimą į lenkų kalbą istorikas gavo iš savo korespondento archeologo, kolekcio nieriaus Tado Volianskio (Wolanski). 1844 sausį T. Volianskis ra šė istorikui: siunčiu Tamstai dainą, kurią išverčiau ka- dais, prieš daugel metų, į lenkų kalbą. Tai nebus Tamstai nema lonu, nes tas, kuris savo širdyje ištikimai, kaip lenkas ir lietu vis, saugo tėvynės meilę ir jos ankstesniy laikų prisiminimą, tai jam ir tokia smulkmena yra geistina“ (Bidgoščius.
Tadas Volianskis reiškia IOVI OPTIMO MAXIMO.
PDF 488
O tai yra toks pat užrašas kaip ir ant kai kurių romėniškų medalių; jis reiškia IOVI OPTIMO MAXIMO. Taip pat kaip ir ant Volgasto miesto globėjo Jaruvito skydo, ant kurio radau tokį užrašą: „Tutori Voigasliensi, optimo maximo Jurowito". Lotynų kalbą slavai venedai ir lietuviai var tojo kaip diplomatinę kalbą. (Tą pakabučio piešinį paėmiau iš Tomseno III lentelės 34 piešinio)“. Trečiasis [radinys] to paties asmens man duotas yra su tokiu ap rašymu: „Pakabutis toks, kaip ir Berlyno muziejuje, tačiau rai telis iš dešinės pusės, tuo tarpu pirmojo buvo iš kairės.
Tadas Volianskis pakartoja 1439 metų kovo 3 dienos Vytauto privilegiją, taip pat atnaujina Algirdo privilegiją (nuorašas), kuria patvirtinama riteriška kilmė ir herbas raudoname lauke: ryšulys strėlių, tris kartus kryžmai perjuostų auksine juosta, o iš abiejų pusių du pusmėnuliai, žiūrintys vienas j kitą, ant šalmo— riterio kepurė, o abipus du erelio sparnai.
PDF 510
Neseckiui šis herbas, pavadintas Kru- nevičiaus vardu, yra žinomas. Rankoje turiu nuorašą Švitrigailos privilegijos, datuotos Lucke 1451 metų vasario 18 dieną, kuria jis pakartoja 1439 metų kovo 3 dienos Vytauto privilegiją, taip pat atnaujina Algirdo privilegiją (nuorašas), kuria patvirtinama rite riška kilmė ir herbas raudoname lauke: ryšulys strėlių, tris kartus kryžmai perjuostų auksine juosta, o iš abiejų pusių du pusmėnu liai, žiūrintys vienas j kitą, ant šalmo— riterio kepurė, o abipus du erelio sparnai. Herbas buvo duotas Ostapui Kropotkovui kartu su Podbužo dvaru Voluinėje už nuopelnus kare su totoriais.
Tadas Volianskis, šaltinio apibūdintas kaip archeologas, perskaitė nagrinėjamą užrašą ir sudarė lietuvių kalbos abėcėlę.
PDF 425
Visa tai išdėstę, priar\ntėjome prie galimybės tiksliai iššifruoti užrašą, kurį mums \nsuteikė garbusis archeologas mūsų tautietis ponas Tadas \nVolianskis. Jis, gerai mokėdamas visus lietuvių kalbos \ndialektus, labai lengvai nugalintis numizmatinius sunku\nmus, ne tik kad perskaitė minėtą užrašą, bet ir sudarė \nvisą lietuvių kalbos abėcėlę, su kuria maloningai mus su\npažindino.
Vadinasi, tai ne Vaidevučio, bet Lietuvos kunigaikščio Utenio vėliava ■— jis valdė būtent tuomet, kai kryžiuo čiai pirmą kartą užpuolė prūsus (tai pono Volianskio žo džiai).
PDF 425
Vadinasi, tai ne Vaidevučio, bet Lietuvos kunigaikščio \nUtenio vėliava ■— jis valdė būtent tuomet, kai kryžiuo\nčiai pirmą kartą užpuolė prūsus (tai pono Volianskio žo\ndžiai).
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Matomos kojos - nuo pusės blauzdų kaip lazdelės, besibaigiančios rutuliukais. Kairioji ranka re miasi į ilgą lazdą, stovinčią ant žemės. Dešinioji ranka nuleis ta žemyn, tarytum rodo pradžią užrašo, einančio ratu iš apa čios į viršų, pradedant nuo 0.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Karys kairiąja ranka stumia žvėrį. Toje rankoje laiko kažką panašaus į skydą, o dešiniąja arba remiasi į žemę, arba siekia ginklo. Už riterio galvos yra ženklas „O“, virš kurio - žvėries letena ir ženklas „I“.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
401 ## Puslapis 401 c basi Ten kitaip pavaizduotos figūros, ypač rankų pozicijos. Be to, pas Henenbergerį yra užrašas senovės lietuvių kalba (apie naują šio užrašo aiškinimą, padarytą pono Tado Volianskio, bus kalbama šio veikalo trečiame tome). Tinkamai perskaičius, pa aiškėja, kad tai buvo Lietuvos kunigaikščio Utenio, kuris padėjo prūsams kovoti su kryžiuočiais ir kuris buvo pramintas Zupanit, vėliava.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Žinių apie tai, kaip Gediminas suteikė herbą Krunevičiui, patei kė Malachovskis savo bajoriškų pavardžių rinkinyje (tik neaišku, kokiu šaltiniu remdamasis). Šis herbas, pavadintas Krunevičiaus vardu, ži nomas ir Neseckiui. Rankoje turiu nuorašą Švitrigailos privilegijos, datuotos Lucke 1451 metų vasario 18 dieną, kuria jis pakartoja 1439 metų kovo 3 dienos Vytauto privilegiją, taip pat atnaujina Algirdo privilegiją (nuorašas), kuria patvirtinama riteriška kilmė ir herbas raudoname lauke: ryšulys strėlių, tris kartus kryžmai perjuostų auksine juosta, o iš abiejų pusių du pusmėnuliai, žiūrintys vienas į kitą, ant šalmo - riterio kepurė, o abipus du erelio sparnai.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Turimas omenyje lenkų filologo Andriaus Kucharskio (1795-1862) straipsnis: Kncharski A. O dyalektach Slawianskich i o języku Sanskryckim // Dziennik Wi- lenski. - 1825. - T. I. - S. 17-34. P. 446* - Tekstas, kuriuo autorius papildė paragrafą, reng damas antrąjį leidimą (PEĮ.