Strijkovskis

PDF 439

Strijkovskis šią kroniką panaudojo savojoje. Ten, kur neįsiigilino į kritikuotinus klaidingus faktus, — o gal nesugebėjo, — įklimpo į klaidas, kurias mes įvairiose šio mūsų veikalo vietose nurodėme.

PDF 443

Neįmanoma būtų nepapriekaištauti Strijkovskiu! už daugybę anachronizmų arba datų, asmenų ir darbų supainiojimų, visokiai istorinei tiesai prieštaraujančių. Vis dėlto dabar mažiau jo kaltės matau po to, kai radau Lietuvos kronikos nuorašą, kurio fragmentai, atitinkamai pataisyti ir j savo vietas sudėlioti, atskleidžia buvusių dalykų esmę, palikdami tik priekaištą istorikui, kad nesugebėjo panaudoti to paties atitaisymo: galbūt jj apžavėjo jo pirmtakų — Dlugošo ir kitų — nekritiškas požiūris.

PDF 415

Betgi turiu pridurti, kad Strijkovskis ir lenkų metraštininkai mini kažkokį Šunbergą ar Sunbergą, komtūrą, kurį kartu su Zalcbachu po mūšio prie Žalgirio paimtus į nelaisvę Vytautas dėl asmeninių skriaudų įsakė mirtimi nubausti; dėl to yra rimta priežastis manyti, kad tai buvo tas pats Sonenbergas, kuris, susiklosčius tuometinėms aplinkybėms, taip įžūliai išdavė.

PDF 416

Mechovita, į kurį nusižiūrėjo Strijkovskis (p. 459). Glebavičius (p. 53- 54), nežinia iš kur paėmęs, patikėjo, kad kelioms dienoms po sutuoktuvių praėjus, Vytauto rūmuose Henrikas buvo nužudytas

PDF 276-277

Šios žemės sostinė, atro­ 1 Chron. Polon. Lib. IV. C. 19. P. 509 (Edit. Dobrom). 2 Dionizas Paškevičius, tyrinėdamas herulus ir hirius, vardija Žemaitijoje esančius vietovardžius, kurie rodo, jog ten kadaise gyveno toji lietuvių gentis. Be čia paminėtų, jis nurodo ir tokius: Girkantiškė, Girkontiszki, Girdiškė, Girdyszki, Girdučiai, Girducie, Girdutlau- 266 do, turėjo būti senovės miestas Jurbarkas, nors jo įkūrimą Strijkovskis sieja su Borkaus laikais. Vadinasi, galėjo būti, jog šis lietuvių kunigaikštis, gyvenęs X amžiuje, atstatė senovės pilį Jurovą ir prie jo pavadinimo pridūrė savo vardą

PDF 135

Galbūt jie ir buvo likučiai išvestų jotvingių, kurių palikuonis Strijkovskis pastebėdavo prie Raigardo ir Insterburgo Prūsijoje.

PDF 447

Nors autorius ir ne vienas pats stojo Lietuvos istorijos tyrinėjimų srityje (kaip jis nori tvirtinti įžangos pradžioje), nes po Strijkovskio ir po Kojalavičiaus Naruševičiaus, Bogušas ir kiti jau yra gana ženkliai atnaujinę jos pėdsakus, vis dėlto jo nuopelnas visuomet bus labai didelis, nes jis į vieną vietą surinko apie Lietuvą tas žinias, kurios buvo išbarstytos po įvairias lenkų, rusų ir vokiečių kronikas, taip pat skambėjo įvairiuose to krašto padavimuose

PDF 220

Strijkovskis senojoje Lietuvos istorijos dalyje tarp lietuvių didikų randa Montvilos sūnų, Palemono vaikų vaikaitį, vardu Nemunas.

PDF 276

Ta pati mintis ateina Okolskiui straipsnyje apie Vyčio herbą, kur jis kalba apie Gediminą, tačiau klysta Strijkovskio suvedžiotas, kad Trakus taip praminęs Gediminas, kadangi Gediminas įkūrė ne Senuosius, bet Naujuosius Trakus, o ne Kęstutis.

PDF 234

ALYVA, Sambe . Anot aiškaus Strijkovskio liudijimo, tas medis pirmavo tarp kitų šventųjų. Mat po jo kelmu gyvenąs dievaitis Pušaitis su savo barstukų kariuomene.

PDF 402

Vis dėlto kai kurios giminės, kaip teigia Strijkovskis, turėjo tikrus savo herbus; dalinių kunigaikščių giminė naudojosi Hipokentauro, Stulpų, Rožės, Vyčio herbais.

PDF 162

Pasak Strijkovskio, senovės laikais kelių dievaičiui aukodavo baltas vištas. Aukoj antys ir besimeldžiantys būdavo tarytum pasirengę į kelią: laikydavo rankoje lazdas, susijuosdavo, apsiaudavo ir apsirengdavo kaip į kelionę

PDF 337

Strijkovskis apibūdina šios šventės pradžią - kad ji pradėta švęsti visai neseniai; tai gali būti tikras dalykas, nes Prūsijos ir Livonijos kronikose apie ją neradome jokios užuominos.

PDF 229

5. Anot Strijkovskio (p. 85), Speros ežeras, prie kurio Spera, vienas iš Palemono sūnų, turėjo savo buveinę, buvo laikomas šventu ir garbinamas iki paskutinių stabmeldystės laikų.

PDF 319

Strijkovskis, įsitikinęs, kad lietuviai atlikdavo išpažintį, rašo apie tai 147 puslapyje, remdamasis senųjų kronikininkų pranešimais ir savo paties duomenimis.

PDF 95

Karo dievas. Lietuviai kovu (Kawas) vadina mėnesį, kurį ir romėnai buvo paskyrę dievui Marsui. Norint apibūdinti kariškos laikysenos ir išvaizdos žmogų, lietuviškai sakoma: Kawinga Kartu - kariškas veidas. Žodis Kawa reiškia mūšįs arba karišką kovą. Strijkovskis tą dievą vadina Chaurirari; kai kuriose tarmėse Chaulas, tiksliau Kaulas, reiškia kaulą, todėl kronikoje gali būti klaida - turėjo būti Chauiyrari arba Chaufyares.

PDF 272

Iš Strijkovskio paliudijimų žinome, kad Vilniaus Antakalnyje buvo šventykla, dengta stogu, paskirta visiems dievams. Matyt, tai buvo lietuvių panteonas.

PDF 335

Strijkovskis sakosi buvęs tų liaudyje dar išlikusių aukojimų liudytojas, tačiau nemini, ar būdavo deginamos kokios nors gyvulių dalys; turbūt dėl to, kad tai jau vyko krikščionybės laikais, tad nebedrįsdavo atlikti tų iškilmingų apeigų, kurios seniau vykdavo šventykloje, kai žynių vaidmuo dar buvo pats didžiausias.

PDF 154

Duomenų apie tai mums paliko Strijkovskis.

PDF 443

Pavyzdžiui, nei Lietuvos metraštininkai, nei jų metraščių kompiliatorius Strijkovskis nežinojo, kad lietuvių kalba, palyginti su sanskritu, iš visų senovės Europos kalbų yra jam ne tik artimiausia, bet dar daugiau - savo savitumu atsiskleidžia kaip kilusi tiesiogiai iš sanskrito, kadangi jo žodžių neperėmė iš jokios tautos, kuri galėjo skirti lietuvių protėvius nuo indų (tokia tauta nenuneigiamai buvo persai); priešingu atveju, žodžiai, nusakantys svarbiausius gyvenimo ir tikėjimo poreikius, būtų bendri visoms trims kalboms.