Narbutas rašė, kad Safaržykas senovės lietuvius visiškai sugiminiavo su slavais ir jų skirtumus aiškino germanų bei finų valdžia. Narbutas nurodė, kad Safaržykas minėjo Vienoje saugotą auksinę taurę kaip jazigų egzistavimo prieš Kristų pėdsaką. Narbutas pažymėjo, kad Safaržykas slavų senienų tyrinėjimuose žemdirbius skitus laikė skitų nukariautais slavais.
Manė, kad žemdirbiai skitai buvo slavai, kuriuos kadaise nukariavo skitai; senovės lietuvius visiškai sugiminiavo su slavais ir tautų skirtumus aiškino germanų bei finų valdžia bei įtaka kalbai.
Tai Teodoro Narbuto perteiktas Safaržyko aiškinimas jo slavų senienų tyrinėjimuose; Narbutas šiai hipotezei nepritaria.
Galbūt todėl, kad ir budinai-skitai buvo kilę iš savo tautos žemdirbių kastos arba šį užsiėmimą perėmė iš gelonų, pačioje susiliejimo su pastaraisiais pradžioje. Safaržykas žengė dar toliau1, nes senovės lietuvius visiškai sugiminiavo su slavais, šiandienius šių abiejų tautų skirtumus priskirdamas likimui, kurio dėka jos patekdavo tai į germanų, tai į finų valdžią, ir lietuvių kalba vis labiau tolo nuo slavų. Vis dėlto žmogus, mokantis šias kalbas, neras nieko, kas galėtų jį įtikinti šios hipotezės teisingumu, nes lietuvių, germanų, finų ir slavų kalbos skiriasi viena nuo kitos kaip dangus ir žemė, p daugelio žodžių panašumas atsirado arba juos pasiskolinus iš kaimynų, arba dėl daugelio kitų tarpusavio santykių.
Pirmiesiems priklausė jazigai, susimaišę su nukariautais slavais, o antriesiems — aukštesnioji jazigų klasė, nesimaišiusi su užkariauta Jauta. Pats seniausias ir tikrai istorinis pėdsakas, bylojantis, jog jazigai egzistavo dar prieš Kristų, yra istorinis paminklas, dabar saugomas Imperatoriškajame Senienų kabinete Vienoje; jį mini Safaržykas2. Tai auksinė taurė, kuri kartu su kitomis brangenybėmis 1799 metais buvo rasta Torontalo komitate, netoli Šv.
Vadinasi, čia gyventa jau iki IV amžiaus. 1 Safaržykas savo slavų senienų tyrinėjimuose žemdirbius skitus mano buvus slavus, kuriuos kadaise nukariavo skitai*. 2 Apie senovės Kijevo, kurio gynybinės sienos buvo astuonių mylių ilgio, dydį, apie pastatus ir urvus plačiai rašė senovės literatai (Zeller.
Tai turėjo įvykti anksčiau, negu persų karalius Darijus užpuolė Sikitiją; tai atsitiko V amžiaus prieš Kristaus gimimą pradžioje. Vadinasi, čia gyventa jau iki IV amžiaus. 1 Safaržykas savo slavų senienų tyrinėjimuose žemdirbius skitus mano buvus slavus, kuriuos kadaise nukariavo skitai*.
Safaržykas žengė dar toliau1, nes senovės lietuvius visiškai sugiminiavo su slavais, šiandienius šių abiejų tautų skirtumus priskirdamas liki mui, kurio dėka jos patekdavo tai į germanų, tai į finų valdžią, ir lietuvių kalba vis labiau tolo nuo slavų.
Galbūt todėl, kad ir budinai-skitai buvo kilę iš savo tautos žemdirbių kastos arba šį užsiėmimą perėmė iš gelonų, pačioje susiliejimo su pastaraisiais pradžioje. Safaržykas žengė dar toliau1, nes senovės lietuvius visiškai sugiminiavo su slavais, šiandienius šių abiejų tautų skirtumus priskirdamas likimui, kurio dėka jos patekdavo tai į germanų, tai į finų valdžią, ir lietuvių kalba vis labiau tolo nuo slavų. Vis dėlto žmogus, mokantis šias kalbas, neras nieko, kas galėtų jį įtikinti šios hipotezės teisingumu, nes lietuvių, germanų, finų ir slavų kalbos skiriasi viena nuo kitos kaip dangus ir žemė, p daugelio žodžių panašumas atsirado arba juos pasiskolinus iš kaimynų, arba dėl daugelio kitų tarpusavio santykių.