Narbutas vertino Pretorijaus Kreivės etimologijos aiškinimą kaip teisingą, nes Pretorijus mokėjo prūsų ir žemaičių kalbas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 283
Vadinasi, šito pavadinimo etimolo\ngija dar neištirta.\nPretorijus Hartknocho studijų prierašuose aiškina teisin\ngai, kadangi jis mokėjo prūsų ir žemaičių kalbą. Pasak jo, Kre\nive, arba ir Kriwe, reiškia ne ką kita kaip tik žynį arba tautos\nteisėją, kadangi žemesnieji teisėjai vėlesniais laikais buvo va\ndinami Krewule, tai yra mažaisiais kriviais, žemesnės katego\nrijos teisėjais arba žyniais.
Pretorijus, perpasakodamas Dusburgiečio kronikos vietą apie žynio lazdą, vadino ją krivūle.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 430
Tą lazdą, vadinamą krivūle, vaitas siunčia artimiausiam kaimy nui, tas tučtuojau siunčia tolyn, kol paskutinis iš eilės atneša atgal vaitui; kiekvienas, gavęs tokį ženklą, yra įpareigotas ne delsiant atvykti į valsčiaus susirinkimo vietą. Pretorijus, atpa sakodamas šią Dusburgiečio kronikos vietą, kur kalbama apie žynio lazdą, vadina ją krivūle. Čia anksčiau nupieštą kreivą lazdą Prūsijos lietuviai šitaip tebevadina, taigi krivis turėjo pa našią lazdą ir ji turėjo būti jo įsakomasis ženklas9 10.
Narbutas teigė, kad Pretorijus, Johanas Leo ir Flenenbergeris rėmėsi vyskupo Kristijono kronika ir ankstyvesniais už Dusburgietį šaltiniais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 434
Bet kur įrodymas, kad Lukas Davidas turėjo rankose visą vys\nkupo kroniką, jeigu pats ponas Foigtas mums aiškina16, kad\nKaraliaučiaus bibliotekoje, kuri buvo prieinama tam kroniki\nninkui, buvo tik ištraukų iš tos kronikos; tarp likusių po Luko\nDavido mirties rankraščių net rasti išrašų iš jos likučiai. Betgi\nPretorijus ir Johanas Leo, Gutštato kanauninkas, ir Flenen-\nbergeris pirmasis, kaip jis pats prisipažįsta, o kiti pagal mato\nmus požymius, kaip savo tyrimo šaltinį turėjo ne tik vyskupo\nKristijono kroniką, bet ir kitus šaltinius, vienalaikius su ja ar\nba kiek vėlesnius, tačiau ankstesnius už Dusburgietį; abu kal\nba apie tuos pačius vyriausiuosius žynius net plačiau ir su ge\nrokai išsamesniais paaiškinimais negu Simonas Grunau17.\n2.
Pasak Pretorijaus, Poiein ziemme senovės prūsams reiškė galingos genties žemę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 263
Pavadinimą gavo nuo Jesse, ar ba Wesseke, upės, prie kurios ir buvo jos žemės; šios sri ties sudėtinė dalis buvo Hokerlandija, arba hokrų kraš tas, turėjęs taip vadintą gentį, o anot kitų, šis pavadini mas turėtų būti atsiradęs dėl vietovės kalvotumo. Pasak Pretorijaus, Poiein ziemme senovės prūsams turėjo reikš ti galingos genties žemę1. Šioje provincijoje, prie to pa ties pavadinimo ežero, buvęs Truso prekybos miestas, da bar netoli šiandienio Elbliongo.
Si provincija plytėjo prie Vyslos, arčiausiai ribojosi su slavų gentimis, o pavadinimą gavo iš senovinio miesto Vlm, kurį vokiš kai pradėta vadinti Culm, lenkiškai — Chefmno', anot Pretorijaus tyrimų2, šis pavadinimas turėjo reikšti kalvą, 1 S ajar zykąs.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 262
Si provincija plytėjo prie Vyslos, arčiausiai ribojosi su slavų gentimis, o pavadinimą gavo iš senovinio miesto Vlm, kurį vokiš kai pradėta vadinti Culm, lenkiškai — Chefmno', anot Pretorijaus tyrimų2, šis pavadinimas turėjo reikšti kalvą, 1 S ajar zykąs, atmetęs tą išvadą (Starožyin. slaw. § 19. Nr. 5), teigia, jog prūsų protėviai buvo Ptolemėjo aprašyti frugundionai — tauta (o gal gentis), kurios mes nė nedrįstume priskirti prie lietuvių genties. Šio nepaprastai mokslingo tyrinėtojo (nelaimei, pernelyg dainai besiremiančio nuojauta, — dėl to jo išvados dažnai klaidin gos) įrodinėjimus verta čia išdėstyti bent jau tam, kad išsakytume ir savo nuomonę.
Labai senovinių mūrinių statinių liekanų dar Pretorijus kadaise buvo aptikęs Nad ruvos, Salavonijos, Lietuvos laukinėse giriose.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 411
Labai senovinių mūrinių statinių liekanų dar Pretorijus kadaise buvo aptikęs Nad ruvos, Salavonijos, Lietuvos laukinėse giriose. Jos iš vi sų pusių buvo apkerpėjusios, apneštos žemėmis, apaugu sios krūmais. Matyt, kad tai buvo liekanos ¡gyvenamųjų namų, kur išskaptuotas viduryje gulintis akmuo žymėjo buvus ten židinį ar didžiulį šviestuvą3.
Juoba kad ir Pretorijus bei Kocebiu dėmesio vertomis iš vadomis1 pritaria mūsų nuomonei.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 42
Juoba kad ir Pretorijus bei Kocebiu dėmesio vertomis iš\nvadomis1 pritaria mūsų nuomonei.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Mirus senajam vyriausiajam žyniui, vaidilos labai slaptai išrinkdavo naują; kitą dieną po išrinkimo pristatydavo jį žmo nėms, aiškindami, kad patys dievai pasirinkę šį šventą žmogų iš labiausiai nusipelniusių: privalu gerbti jį ir klausyti jo. Nors Hartknochas abejoja tokią konklavą buvus, kadangi ankstes nieji istorikai apie ją neužsimena, tačiau užginčyti tai - neįma nomas dalykas, nes vietos padavimai ir dainos galėjo išsaugoti ir perteikti vėlesniems amžiams tą detalę, kurią pamaldieji ra šytojai savo raštuose praleido nenorėdami lyginti su švento mis dabartinės Romos apeigomis. Henenbergeris išsaugojo mums vyriausiųjų žynių sąrašą, pradedamą Vaidevučiu, kuris VI amžiaus pradžioje, iki kry žiuočiams užkariaujant Prūsiją, neabejotinai įvedė religinę san tvarką (pas Hartknochą, p. 149): 1.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
lietuviai naudojosi tomis raidėmis. Gali būti, kad kam nors pasitaikys rasti pinigą arba metalo gabaliuką su užrašu to rai dyno raidėmis; man net pasakojo, kad Lietuvoje kai kur yra akmenų su iškaltomis nežinomo pavidalo raidėmis, o tos galė tų pasirodyti esančios biarmiškos. Vieną iš tokių užrašų, per pieštą Žemaitijoje nuo akmens, turėjau rankose; jame buvo deramai išbrėžtos kelios biarmiškos raidės, tačiau, matyt, ne mokšiškai kopijuojant, kiti ženklai buvo sugadinti, neįmano ma buvo padaryti kokią nors išvadą, nebent įrodymą, kad gali pasitaikyti atradimų, liudijančių, jog pas mus Biarmijos raidy nas buvo plačiau pažįstamas. Tiesa, ši nuomonė gali atrodyti nauja, kadangi Rusijos rašytojai tą raidyną laiko XI amžiaus kūriniu, tačiau mums reikėtų turėti daugiau tyrimų, o tuomet galbūt įtikintume savo naudai.