Narbutas rašė, kad Nestoras nusirašė pasakojimą apie Kijų, Ščeką ir Choryvą, susiliejusį su žiniomis apie senovės Kijevą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 102
Tačiau ži noma, kad Dnepro pakrantėje buvo tvirtovė, vadinama Chue, Chunnigard-, ji priklausė minėtai tautai. Galėjo būti, kad slavai, vėliau tapę šios tvirtovės šeimininkais, ėmė ją vadinti Kue arba Kuje, iš kur kilo Kij, Kijev pe- rewoz, o iš čia pasakojimas apie tris brolius — K i j ų, Ščeką ir Choryvą — susiliejo išvien su žiniomis apie se novės Kijevą. Nestoras irgi nusirašė visa tai.
Narbutas Nestorą vadino pirmuoju jam žinomu originaliu istoriku, paminėjusiu Lietuvą 860 metais ar kiek vėliau.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 272
Bet, kai smulkiame tautų sąva de šiam bendriniam pavadinimui neliko vietos, jis buvo tarsi pamirštas, tuo tarpu herulais vadinamų hirių sąvo ka įgavo persvarą tarp kitų jiems giminingų genčių; jų pavadinimas, tapęs bendrinis visiems, užgožė tą, kuris liko tik gimtojoje žemėje ir ten gyvenusioms gentims. Iš mums žinomų originalių istorikų pirmasis, Lietuvą pa minėjęs 860 metais ar kiek vėliau, buvo Nestoras; jis iš vardijo rusų variagams ¡priklausiusias gentis2. Dytmaras, Merzeburgo vyskupas, pasakodamas apie Boleslovo Nar siojo karus, 1009 metais mini ir lietuvius**.
Narbutas rašė, kad Nestoras išsaugojo nepilną aprašomos tautos gyvenimo paveikslą, įskaitant mirusiųjų deginimą ir urnas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 341
Be to, reikia pridurti nors ir nepilną, tačiau Nestoro išsaugotą jų gyvenimo paveikslą. Jie degindavo mirusių jų palaikus ir jų pelenus surinkdavo į urnas, o laidotuvių metu rengdavo turnyrus. Visa tai išliko Prūsijoje. Jie nekalbėjo slaviškai, nes Nestoras nemini jų tarp slaviškų genčių; jų kalba buvo labiau gimininga slavų kalbai: Slėceris šias dvi kalbas skelbia esant antro giminystės laipsnio. Dėl sąjungos su graikų imperatoriumi rusai pri siekė savo dievu Perūnu; vadinasi, jis buvo tas pats kaip ir prūsų Perkūnas.
Nestoro pasakojime, kaip jį perteikia Narbutas, 859 metais variagai paskyrė kailių duoklę ir krivičiams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 341
Be to, ir Pretorijus sako, jog prūsai ir rusai iš pradžių priklausė vienai genčiai; variagų vardą jis kildina iš grynai prūsiško žodžio Wa- rejs1, kuris dar jo laikais reiškė vyrą, prievarta renkantį duoklę. Kaip puikiai tai sutampa su Nestoro pasakojimu, jog 859 metais variagai paskyrė kailių duoklę, be kitų, ir krivičiams. Visų šių teiginių, kaip man atrodo, pakanka įrodyti, jog ne vienai senovės prūsų kartai tenka garbė už tai, 1 Wareys, iš lietuviško žodžio Warikt, visiškai nesiderina su \Warrejas.
Iš Nestoro, per Karamziną, Narbutui buvo žinoma, kad Kijevo slėnis anksčiau buvo užlietas vandens, o Dnepras tekėjo kita kryptimi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 377
Vietiniai kairiosios Dnepro pakrantės prie Ki\njevo stebėjimai rodo, kad ten judėjo žemės dėl drebėjimo\narba vidinės priežasties; tai turėjo sukelti didelius šių\n1 Iš Nestoro žinoma, kad Kijevo slėnis seniau buvo užlietas\nvandens, Dnepras tekėjo kita kryptimi (Karamzin. T. 1. Nota 523).
Tikras krašto pavadinimas yra Kur-zeeme, lenkiškai Kuronska ziemia, vokiškai Kuhrland. Nestoras IX amžiuje jį va dina Korš, skaityti reikia Kurs; tai yra sutrumpintas nacionali nis pavadinimas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 110
Daug kas stengėsi išsiaiškinti Kuršo krašto pavadinimo kil\nmę. Tikras krašto pavadinimas yra Kur-zeeme, lenkiškai Ku-\nronska ziemia, vokiškai Kuhrland. Nestoras IX amžiuje jį va\ndina Korš, skaityti reikia Kurs; tai yra sutrumpintas nacionali\nnis pavadinimas.
Tačiau jis prieštarauja sau ir savo tiksliai išdėstytoms istorinėms tiesoms, nes ir poloviečių puoli mai iki XII amžiaus pradžios, ir Giurgevo apgultis, pa imti iš Nestoro veikalo, liečia tų barbarų veiksmus kai riojoje Dnepro pakrantėje, į rytus nuo jo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 74
Tačiau jis prieštarauja sau ir savo tiksliai išdėstytoms istorinėms tiesoms, nes ir poloviečių puoli mai iki XII amžiaus pradžios, ir Giurgevo apgultis, pa imti iš Nestoro veikalo, liečia tų barbarų veiksmus kai riojoje Dnepro pakrantėje, į rytus nuo jo. Be to, tvirto vė nebuvo paimta, nes kunigaikštis Sventopelkas sudarė taiką; kartu ji nebuvo sunaikinta ir todėl netrukus turė jo* būti atstatyta. Tatiščevas**, gal geriau žinojęs šiuos įvykius, ieškojo Giurgevo kairiojoje Dnepro pakrantėje, bet klaidingai rado kažkokią pilaitę, galbūt irgi vadintą Jurjevu, stovėjusią prie Osteros upės žiočių.
Be to, reikia pridurti nors ir nepilną, tačiau Nestoro išsaugotą jų gyvenimo paveikslą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 341
Be to, reikia pridurti nors ir nepilną, tačiau Nestoro išsaugotą jų gyvenimo paveikslą. Jie degindavo mirusių jų palaikus ir jų pelenus surinkdavo į urnas, o laidotuvių metu rengdavo turnyrus. Visa tai išliko Prūsijoje. Jie nekalbėjo slaviškai, nes Nestoras nemini jų tarp slaviškų genčių; jų kalba buvo labiau gimininga slavų kalbai: Slėceris šias dvi kalbas skelbia esant antro giminystės laipsnio. Dėl sąjungos su graikų imperatoriumi rusai pri siekė savo dievu Perūnu; vadinasi, jis buvo tas pats kaip ir prūsų Perkūnas.
Nestoras nurodo: „Galingesnieji ėmė savintis aukščiausiąją valdžią, buvo nuvertintas tei singumas, radosi pražūtingos grupuotės, kilo tarpusavio nesantaika, liejosi žmonių kraujas, pačių tėvynainių pra lietas“1.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 98
Nestoras nurodo: „Galingesnieji \nėmė savintis aukščiausiąją valdžią, buvo nuvertintas tei\nsingumas, radosi pražūtingos grupuotės, kilo tarpusavio \nnesantaika, liejosi žmonių kraujas, pačių tėvynainių pra\nlietas“1.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Priėmus krikščionybę, pražuvo senovės paminklai pirma, negu buvo susivokta užrašyti padavimus. Pats Nestoras, rusų istorijos tėvas, jau aptiko nedaug medžiagos savo aprašymams ir pajėgė užrašyti tik senų padavimų sutrumpintas liekanas. Net slavų genčių kraustymasis, kurį mes šiandien galime 364 ## Puslapis 375 aiškiau suvokti, nes jį praturtino įvairių Europos kraštu sukaupti istorijos rinkiniai, atrodė šiam istorikui jau be veik neįskaitomas slavų istorijos puslapis.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
179 ## Puslapis 177 nimas, rodos, sietinas ¡su ta jūros dalimi, kuri plytėjo į vakarus ir pietus nuo Rubeas kyšulio. Senovės ir vėlesnių laikų rašytojai vartojo šiuos pavadinimus: Oceanus, Mare Scythicum, Sarmaticum, Barbarum, Svevicum, Pigrum, Germanicum, Gothicum, Salsum, Sintis Germanus, Wa- riazskoje More1 (Abulfedas ir Nestororas). Taip pat įvai riai buvo vadinamos ir įlankos: Plinijus Rygos įlanką va dina Sinus Clytipenus, kurios gale yra sala Lairis, šian dien Eželis2, Kitos mums mažiau rūpi, todėl ir pralei džiame.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Šneibratas (Sznejbrato) Paukščių ūkio ir medžioklės dievas. Jam daugiausia buvo aukojamos vištos, antys, balandžiai, povai. Kitaip vadinosi Is- zwcimbratus. Jis buvo vienas svarbiausių dievų, turinčių stabų Komovės šventykloje. Prūsijos kronikininkai spėja, kad tai buvo sudievintas Pru- lenis, taip pat sudievinto Vaidevučio brolis, vadintas Viršai