Lietuvos istorijos žinių lobynas
autorius
10 teiginiai14 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Motiejus Valančius rodomas ne tik kaip istorinio ir religinio pobūdžio raštų autorius, bet ir kaip Žemaičių vyskupas, blaivybės skleidėjas bei lietuviškos spaudos ir slaptųjų mokyklų rėmėjas.
Patikrinti teiginiai
Motiejus Valančius parašė daugybę knygučių ir rūpinosi jų leidimu.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Tą darbą\npradėjo vysk. Valančius su savo artimaisiais padėjėjais. Jis pats\nparašė daugybę knygučių ir joms išleisti nesigailėjo nei lėšų\nnei vargo.
Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“, „Paaugusių žmonių knygelė“, „Vaikų knygelė“ ir „Pasakojimas Antano tretininko“ turėjo nemažą reikšmę.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Be jų, nemaža reikšmės dar turėjo Valančiaus „Palangos\nJuzė\", „Paaugusių žmonių knygelė\", „Vaikų knygelė\", „Pasa-\nkojimas Antano tretininko\", Valančiaus bendradarbio, žemai-\nčių seminarijos rektoriaus kun. J. S. Dovydaičio „Šiaulė-\nniškis senelis\" ir kitos.
Spaudos draudimo metu Amerikoje buvo išleista ir Motiejaus Valančiaus raštų.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Tuo\nbūdu, kai Lietuvoje buvo draudžiama spauda, Amerikoje buvo\nišleista daugumas žymesniųjų lietuvių autorių (Duonelaičio,\nStrazdelio, Daukanto, Valančiaus, Ivinskio, Kudirkos ir t.t.)\nraštų.
Valančius vyskupavo 1850—1875 m., o jo raginama kunigija platino blaivybės brolijas.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Lietuvoje didžiausią\npasisekimą ji turėjo vyskupo Valančiaus valdomoje Že-\nmaičių vyskupystėje (jis vyskupavo 1850—1875 m.; prieš jo vys-\nkupavimą, 1849 m., Žemaičių vyskupystė buvo padidinta, — prie\njos buvo pirskirtos 93 Vilniaus vyskupystės parapijos — Kauno,\nPanevėžio, Ukmergės, Utenos, Obelių, Zarasų, Kuršo ir Žiem-\ngalos dekanatai). Vyskupo raginama, kunigija tapo uoliausia\nblaivybės platintoja; ji surašinėjo žmones į blaivybės brolijas.
Valančius pasirūpino, kad kunigai turėtų pagarbų požiūrį į lietuviškai kalbančią liaudį, gerai išmoktų lietuviškai ir sakytų pamokslus lietuviškai, davė nurodymą kunigams prie bažnyčių steigti lietuviškas mokyklas.
M. Valančius pasirūpino, kad \nkunigai turėtų pagarbų požiūrį į \nlietuviškai kalbančią liaudį, gerai \nišmoktų lietuviškai ir sakytų pa-\nmokslus lietuviškai, davė nurody-\nmą kunigams prie bažnyčių steigti \nlietuviškas mokyklas. O vyskupija \ntuomet apėmė didžiąją dalį etni-\nnės Lietuvos, ne tik Žemaitiją. Tos \nmokyklos visiškai nukonkuravo \nvaldiškas mokyklas rusų kalba. \nKai kuriose vietovėse mokančių \nskaityti procentas padidėjo iki \n60 – baudžiavinio kaimo sąlygo-\nmis tai fantastiškas skaičius. Ne-\ngana to, 1858 m. M. Valančius, \nremdamasis kituose katalikiškuo-\nse kraštuose platinamomis blai-\nvybės idėjomis, inicijavo blaivybės sąjūdį.
Motiejus Valančius 1848 m. buvo paskirtas Telšių (Žemaičių) vyskupijos vyskupu.
Būtent S. Daukantas įkalbino savo kraštietį Motiejų Valančių (1801–\n1875), tuomet dėstytojavusį Sankt Peterburge, ten perkeltoje iš Vilniaus \nKatalikų dvasinėje akademijoje, rašyti ir išleisti Žemaičių vyskupijos isto-\nriją lietuviškai. 1848 m. Vilniuje ši knyga, kurios autorius tais pat metais \nbuvo paskirtas Telšių (Žemaičių) vyskupijos vyskupu (Vatikano patvir-\ntintas po metų), išėjo lietuviškai-žemaitiškai nustebindama visus, kad \nparašyta ne lenkiškai, kaip buvo įprasta. Romantikas S. Daukantas savo \nveikaluose žavėjosi ikikrikščioniškos Lietuvos praeitimi, o M. Valančius – \npraktiško mąstymo ir politiškai išmintingas žmogus, neabejotinai buvo \neuropietiškos katalikiškos civilizacijos šalininkas. Savo pirmąjį inaugura-\ncinį pamokslą vyskupas M. Valančius sakė ir lietuviškai, ir lenkiškai. Lie-\ntuvių (žemaičių) kalba po katedros skliautais iš vyskupo lūpų skambėjo \nbene pirmą kartą.
Vaidmenys: author · person
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
Šiam objektui dar nėra viešai publikuotinų struktūruotų ryšių.
Provenansas
| Vidinis šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.) | — | 5 | 5 |
| Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.) | — | 3 | 6 |
| Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.) | — | 1 | 2 |
| Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) | — | 1 | 1 |
Galerija