Lietuvos istorijos žinių lobynas
Autorius
5 teiginiai4 įrašai3 ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Visi 5 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą1–5 iš 5 teiginių
J. Stalino valdymo metais iš bibliotekų buvo pašalintos Maironio ir kitų lietuvių autorių knygos bei tautinio pobūdžio literatūra.
PDF 219-220
Citatos tekstas nepasiekiamas.
Po J. Stalino mirties, „atšilimo“ laikotarpiu, oficialiai išspausdinta Maironio kūrinių.
PDF 220
Po J. Stalino mirties, „atšilimo“ laikotarpiu, kultūriniame gyvenime pradėta oficialiai nuolaidžiau vertinti tautinį kultūrinį palikimą: reabilituotas karo pabaigoje į Vakarus pasitraukęs lietuvių literatūros klasikas V. Krėvė-Mickevičius, išspausdinta jo, Jurgio Baltrušaičio, Balio Sruogos, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino ir kt. kūrinių, M. K. Čiurlionio kūrybos, tautodailės albumų (tokių leidinių įvaduose kūrėjo biografijos ir kūrybos apžvalga būdavo pristatoma laikantis marksistinių nuostatų).
Maironis buvo vienas lietuvių literatūros klasikų, tuo metu dar vaikščiojusių Kauno gatvėmis.
PDF 168
Nepaisant lietuvių kultūros, iš kurios neseniai šaipytasi, dominavimo, žydai galėjo ir toliau visiškai tenkinti savo nacionalinius kultūrinius poreikius, tačiau žydai ir lietuviai gyveno atskirus, tik darbo reikalais susijusius gyvenimus. Nacionalinėje lietuvių valstybėje žydams liko uždara valstybės tarnybos sritis, tad jie tradiciškai vyravo prekyboje ir komercijoje, daug prisidėjo prie Lietuvos rekonstrukcijos, sukūrė žydų ekonominių ir finansinių organizacijų, taip pat unikalią savo švietimo ir mokyklų sistemą (pamokos mokyklose vyko hebrajų arba jidiš kalba, jos tapo svarbiais žydų kultūros centrais). Jauna ir dar niekuo neimponuojanti lietuvių kultūra (literatūros klasikai Maironis, Vaižgantas, V. Krėvė-Mickevičius dar vaikščiojo Kauno gatvėmis) nebuvo labai patraukli žydams, iš kitos pusės, carizmo priespaudą kentusių lietuvių tautinius jausmus žeidė, kad žydai tarpusavyje dažnai vartojo rusų kalbą.
Panašiai į ją žiūrėta ir vadovėlinio tipo Maironio, Pajautos (Konstancijos Skirmuntaitės), Prano (kun. Antano Šmulkščio) knygutėse, visą dėmesį sutelkiant lietuvių tautos žygiams iki Vytauto Didžiojo mirties.
PDF 220
Po J. Stalino mirties, „atšilimo“ laikotarpiu, kultūriniame gyvenime pradėta oficialiai nuolaidžiau vertinti tautinį kultūrinį palikimą: reabilituotas karo pabaigoje į Vakarus pasitraukęs lietuvių literatūros klasikas V. Krėvė-Mickevičius, išspausdinta jo, Jurgio Baltrušaičio, Balio Sruogos, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino ir kt. kūrinių, M. K. Čiurlionio kūrybos, tautodailės albumų (tokių leidinių įvaduose kūrėjo biografijos ir kūrybos apžvalga būdavo pristatoma laikantis marksistinių nuostatų).
PDF 168
Nepaisant lietuvių kultūros, iš kurios neseniai šaipytasi, dominavimo, žydai galėjo ir toliau visiškai tenkinti savo nacionalinius kultūrinius poreikius, tačiau žydai ir lietuviai gyveno atskirus, tik darbo reikalais susijusius gyvenimus. Nacionalinėje lietuvių valstybėje žydams liko uždara valstybės tarnybos sritis, tad jie tradiciškai vyravo prekyboje ir komercijoje, daug prisidėjo prie Lietuvos rekonstrukcijos, sukūrė žydų ekonominių ir finansinių organizacijų, taip pat unikalią savo švietimo ir mokyklų sistemą (pamokos mokyklose vyko hebrajų arba jidiš kalba, jos tapo svarbiais žydų kultūros centrais). Jauna ir dar niekuo neimponuojanti lietuvių kultūra (literatūros klasikai Maironis, Vaižgantas, V. Krėvė-Mickevičius dar vaikščiojo Kauno gatvėmis) nebuvo labai patraukli žydams, iš kitos pusės, carizmo priespaudą kentusių lietuvių tautinius jausmus žeidė, kad žydai tarpusavyje dažnai vartojo rusų kalbą.
PDF 219-220
Citatos tekstas nepasiekiamas.
Maironiui priskiriamas atminties modelis, kuriame LDK yra kunigaikščių Lietuva, o jos kulminacija laikomi Vytauto laikai.
PDF 240
DK istorija buvo svetima – pagal Maironį susikurtas atminties modelis, kad LDK – tai kunigaikščių Lietuva, kurios kulminacija – Vytauto laikai. Tais pač