Narbutas rašo, kad kunigas Sirvydas savo žodyne Vilijos upę lietuviškai vadina Nerimi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 150
Tai buvo piktųjų dvasių apgaulė; ty- kodamos prie vandens, suvedžiodamos žmones, jos stengėsi išvilioti sau dovanų“. Dėl šių poeto Jakimavičiaus žodžių įgyjame naują objektą mūsų deivių rinkiniui. Taip pat kunigas Sirvydas savo žodyne Vilijos upę, lotyniškai Vilia, lietuviškai vadina Nerimi (Neris).
Narbutas nurodo, kad kunigas Sirvydas savo žodyne Aitvarą vadina Ajtwaros, lotyniškai Incubus, lenkiškai Latawiec.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 178
Dainos.\n177\n\n## Puslapis 177\n\nAitvaras (Ajtwaros)\nVyrų paleistuvavimo dievaitis, arba viršgulis, incubus, ku\nris paprastai užgula miegančias moteris, tykoja jų už tvorų,\ntodėl pavadintas Aitvaru (Ajtweras), pagal žodį „užtvorinis“.\nKunigas Sirvydas savo žodyne jį vadina Ajtwaros, lotyniškai\nIncubus, lenkiškai Latawiec.
Narbutas remiasi kunigu Sirvydu aiškindamas Vasario vardą per žodžius „Lutis“, „Pūsis“ ir „Pūstis“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 326
11. Vasaris (Wassaris) -pavasarinis, arba veikiau Pawassa-\nris. Kitaip pasak kunigo Sirvydo: Lutis (liūtis) - lietingas, arba\nPūsis, taip pat ir Pūstis, keliamasis.
Narbutas, remdamasis K. Sirvydo žodynu, žodį „dykra“ aiškino kaip „Solitudo“ ir „Giria“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 258
1 Bogušo disertacija. P. 45; K. Sirvydo žodynas. P. 3 11. Čia dyk\nra — Solitudo, Giria.
Narbutas K. Sirvydo žodyne nurodė lietuviškas formas „Pridegis“ ir „Priderinis“ kaip aptariamo pavadinimo atitikmenis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 261
Tačiau ši prielaida žlunga, jei atkreipsime dė mesį, jog tikroji Lietuva, nors ją ir laikytų rusų slavų nu galėta, nebuvo vadinama Rusia, o arčiausiai Lietuvos 1 Taip pat ir lietuvių kalba: Pridegis, Prlderinis (I\. Sirvydo žo dynas. P. 26).
Iškalbingas yra Konstantino Sirvydo veikalo pavadinimas – „Trijų kalbų žodynas“ (1620).
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 73-74
Nors sporadiškai lietuviškų knygų leidimas nenutrūko per visą Ba- roko epochą, jų būta gerokai mažiau nei lenkiškų ar lotyniškų. Iškalbin- gas yra Konstantino Sirvydo veikalo pavadinimas – „Trijų kalbų žodynas“ (1620). Jame, skirtame studijuojančiam jaunimui, lenkų kalbos žodžiai L I E T U V O S I S T O R I J A 74 aiškinami lotyniškai, o tik paskui lietuviškai.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 237
Tai buvo 1258 metais“ . Dybove, prie Torunės, buvo senovės prūsų šventasis ąžuo las arba šventykla, savo viduryje turėjusi neapsakomo didumo ąžuolą; dėl artimos sienos ji buvo gerai įtvirtinta. Kryžiuočiai paėmė ją, įžengdami į Prūsus, ir, kaip pastebi Hartknochas, toje vietoje įkūrė Senąją Torunę.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Visiems javams ir žemės ūkio padargams įvardyti yra savi lietuviški žodžiai15. 15 Skaityk kunigo Ksavero Bogušo studiją apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę, taip pat Sirvydo žodyną. 137 ## Puslapis 137 Nijolė ĮNijota) Pragaro karalienė, Pokliaus žmona, Krūminės duktė.