Karolis Riteris

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Čia plyti vešlios žolės\nturtingos Padonės pievos, supančios Dono žiotis į Azovo\njūrą (Palus Maetis), plačios apylinkės bei jo įlanka, va­\n1\nIštrauka iš Karolio Riterio (Die Vorhalle Europäischer Völker­\ngeschichten.\nII.\nAbschn.\nI).

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Vis dėlto Steponas*, o vėliau \nir Eustatijas2 bei visi senovės scholastai vartoja ’Iv8ixvję3, \n-kaip ir vėlesni Bizantijos tyrinėtojai, net ir Hesichijas. \nPateiktos šiai pataisai paremti geografinės prielaidos vi­\nsiškai nebūtų vertos dėmesio, jeigu nebūtų labai papli­\ntusi antra išvada, neva senovės autoriai visur painiojo \ngeografinius vietovardžius; tai mokslininkui, senovės ty­\nrinėtojui, kuris suvokia Herodoto padavimų vertę, visiš­\nkai neatrodo tikras dalykas.\nMokslininkas ponas Riteris, įrodęs pavadinimo Indy, \nindai arba indėnai teisingumą, cituoja savo ankstesnius \nveikalus apie senovės kolchus, saulės garbintojus, kurie \ngerokai anksčiau atėjo iš Indijos į kraštus, esančius prie \nMeotų, ir sudarė tautą, turėjusią tobulesnę bendruomeninę \nsantvarką ir prekybos verslą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Todėl ši, jei taip galima sakyti, pravardė turėjo kilti iš jų judraus, besikeičiančio ir nepastovaus gyveni­ mo būdo, kaip ir šio smulkaus šliužo, kurį senovės pa­ saulio gentys vadino driežu: ir lietuvių kalboje yra žodis Siauras. Tad sauromatų vardą reikėtų versti į klaidžio­ jantys, klajokliai matai. Šios tautos giminystę arba veikiau iš indų kolonistų atsiradusį mokslingumą ponas Riteris įrodė mūsų ne kartą cituotame ir kuo didžiausios pagarbos vertame vei­ kale, nagrinėdamas žiliausią Europos senovę.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Prie pačių keisčiausių išvadų, nepaisant slaviško\nskambėjimo panašumo, labai artimo esmei, derėtų pri­\n1 Tai įrodo Riteris (Vorhalle ettr. Absch. IIT Kap, S. 147—-160).

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Vis dėlto Steponas*, o vėliau \nir Eustatijas2 bei visi senovės scholastai vartoja ’Iv8ixvję3, \n-kaip ir vėlesni Bizantijos tyrinėtojai, net ir Hesichijas. \nPateiktos šiai pataisai paremti geografinės prielaidos vi­\nsiškai nebūtų vertos dėmesio, jeigu nebūtų labai papli­\ntusi antra išvada, neva senovės autoriai visur painiojo \ngeografinius vietovardžius; tai mokslininkui, senovės ty­\nrinėtojui, kuris suvokia Herodoto padavimų vertę, visiš­\nkai neatrodo tikras dalykas.\nMokslininkas ponas Riteris, įrodęs pavadinimo Indy, \nindai arba indėnai teisingumą, cituoja savo ankstesnius \nveikalus apie senovės kolchus, saulės garbintojus, kurie \ngerokai anksčiau atėjo iš Indijos į kraštus, esančius prie \nMeotų, ir sudarė tautą, turėjusią tobulesnę bendruomeninę \nsantvarką ir prekybos verslą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Todėl ši, jei taip galima sakyti, pravardė turėjo kilti iš jų judraus, besikeičiančio ir nepastovaus gyveni­ mo būdo, kaip ir šio smulkaus šliužo, kurį senovės pa­ saulio gentys vadino driežu: ir lietuvių kalboje yra žodis Siauras. Tad sauromatų vardą reikėtų versti į klaidžio­ jantys, klajokliai matai. Šios tautos giminystę arba veikiau iš indų kolonistų atsiradusį mokslingumą ponas Riteris įrodė mūsų ne kartą cituotame ir kuo didžiausios pagarbos vertame vei­ kale, nagrinėdamas žiliausią Europos senovę.