Karolis Riteris

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Čia plyti vešlios žolės turtingos Padonės pievos, supančios Dono žiotis į Azovo jūrą (Palus Maetis), plačios apylinkės bei jo įlanka, va­ 1 Ištrauka iš Karolio Riterio (Die Vorhalle Europäischer Völkergeschichten. II. Abschn. I).

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Vis dėlto Steponas*, o vėliau ir Eustatijas2 bei visi senovės scholastai vartoja ’Iv8ixvję3, -kaip ir vėlesni Bizantijos tyrinėtojai, net ir Hesichijas. Pateiktos šiai pataisai paremti geografinės prielaidos visiškai nebūtų vertos dėmesio, jeigu nebūtų labai paplitusi antra išvada, neva senovės autoriai visur painiojo geografinius vietovardžius; tai mokslininkui, senovės tyrinėtojui, kuris suvokia Herodoto padavimų vertę, visiškai neatrodo tikras dalykas. Mokslininkas ponas Riteris, įrodęs pavadinimo Indy, indai arba indėnai teisingumą, cituoja savo ankstesnius veikalus apie senovės kolchus, saulės garbintojus, kurie gerokai anksčiau atėjo iš Indijos į kraštus, esančius prie Meotų, ir sudarė tautą, turėjusią tobulesnę bendruomeninę santvarką ir prekybos verslą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Todėl ši, jei taip galima sakyti, pravardė turėjo kilti iš jų judraus, besikeičiančio ir nepastovaus gyvenimo būdo, kaip ir šio smulkaus šliužo, kurį senovės pasaulio gentys vadino driežu: ir lietuvių kalboje yra žodis Siauras. Tad sauromatų vardą reikėtų versti į klaidžiojantys, klajokliai matai. Šios tautos giminystę arba veikiau iš indų kolonistų atsiradusį mokslingumą ponas Riteris įrodė mūsų ne kartą cituotame ir kuo didžiausios pagarbos vertame veikale, nagrinėdamas žiliausią Europos senovę.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Prie pačių keisčiausių išvadų, nepaisant slaviško skambėjimo panašumo, labai artimo esmei, derėtų pri­ 1 Tai įrodo Riteris (Vorhalle ettr. Absch. IIT Kap, S. 147—-160).

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Vis dėlto Steponas*, o vėliau ir Eustatijas2 bei visi senovės scholastai vartoja ’Iv8ixvję3, -kaip ir vėlesni Bizantijos tyrinėtojai, net ir Hesichijas. Pateiktos šiai pataisai paremti geografinės prielaidos visiškai nebūtų vertos dėmesio, jeigu nebūtų labai paplitusi antra išvada, neva senovės autoriai visur painiojo geografinius vietovardžius; tai mokslininkui, senovės tyrinėtojui, kuris suvokia Herodoto padavimų vertę, visiškai neatrodo tikras dalykas. Mokslininkas ponas Riteris, įrodęs pavadinimo Indy, indai arba indėnai teisingumą, cituoja savo ankstesnius veikalus apie senovės kolchus, saulės garbintojus, kurie gerokai anksčiau atėjo iš Indijos į kraštus, esančius prie Meotų, ir sudarė tautą, turėjusią tobulesnę bendruomeninę santvarką ir prekybos verslą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Todėl ši, jei taip galima sakyti, pravardė turėjo kilti iš jų judraus, besikeičiančio ir nepastovaus gyvenimo būdo, kaip ir šio smulkaus šliužo, kurį senovės pasaulio gentys vadino driežu: ir lietuvių kalboje yra žodis Siauras. Tad sauromatų vardą reikėtų versti į klaidžiojantys, klajokliai matai. Šios tautos giminystę arba veikiau iš indų kolonistų atsiradusį mokslingumą ponas Riteris įrodė mūsų ne kartą cituotame ir kuo didžiausios pagarbos vertame veikale, nagrinėdamas žiliausią Europos senovę.