Anot pono Kraševskio, mirusįjį palietę žmonės tapdavo „nešvarūs“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 363
Tada aprengia drabužiais, pritinkančiais luomui ir ly\nčiai, prijuosia kardą arba užkiša už juostos kirvį, kaktą apriša\nrankšluosčiu, į kurį įkiša pinigą, reikalingą kelionei, o mote\nriai duoda adatą, kamuoliuką siūlų, idant turėtų kuo taisyti\ndrabužius, jeigu jai kas nors suplyštų kelyje į amžinybę. Anot\npono Kraševskio, tie, kurie mirusįjį paliesdavo, tapdavo „nešva\nrūs“. Mes gi apie tai nieko negalime pasakyti*.
Narbutui priskiriamame spėjime Kraševskio recenzija siejama su šaltais T. Narbuto ir J. I. Kraševskio santykiais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 451
Galima spėti, jog būtent ši recenzija davė pradžią šaltiems T. Narbuto ir J. I. Kraševskio santykiams (nors, jeigu tikėsime pirmuoju, jie niekuomet nebuvo asmeniškai pa žįstami). Ši nuostata ypač ryški istoriko laiškuose arti- miausiems bičiuliams. Beje, T. Narbutas dėl J. I. Kra ševskio istorinių darbų išsakė identiškų priekaištų.
Kraševskis, 1841–1851 m. Vilniuje leidęs kultūrinio pobūdžio žurnalą „Atheneum“.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 106-107
Dar nesiekta visiškai uždrausti spausdinti knygas ir kitokius leidinius lenkų kalba – 1835–1841 m. Vilniuje lenkų kalba išeina devyni tomai karo in- žinieriaus ir istoriko Teodoro Narbuto „Lietuvių tautos istorijos“, skirtos Lietuvos istorijai iki Liublino unijos. Čia rašė produktyvusis lenkų rašyto- jas, Lietuvos (LDK) patriotas J. I. Kraševskis, 1841–1851 m. Vilniuje leidęs kultūrinio pobūdžio žurnalą „Atheneum“. 3 skyrius • R U S I J O S I M P E R I J O S VA L D O M A L I E T U VA ( 1 7 9 5 – 1 9 1 5 ) 107 Formaliai nedrausta ir lietuvių kalba.
Juozapas Ignacas Kraševskis buvo teisus: „Marcinovskis“ ir „Narbuto leidėjas“ tapo neatskiriamais epitetais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 446
Enciklopedinės žinios, šviesus protas, publicistiniai suge bėjimai, darbštumas — tai bruožai, kurie buvo būdingi praėjusio, XVIII amžiaus leidėjui. Taigi A. Marcinovskiui rūpėjo ne tik nauda — visi XIX amžiaus tyrinėtojai kaip pavyzdį pateikia faktą, jog būtent jo leidykloje buvo lei džiama LTI. Pats T. Narbutas, jau praėjus daugeliui me tų po paskutinio tomo publikavimo, teigė, jog A. Marci- novskis jo „Istorija“ pelnė ir naudą, ir šlovę. Jis buvo teisus: „Marcinovskis“ ir „Narbuto leidėjas“ tapo neatski riamais epitetais.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Šitai įrodo daugybė kapų, arba laidojimo laukų, išsibarsčiusių po visą Lietuvą, kurie pa davimuose laikomi pagoniškais. Kartais jie būna apdėti ak menimis, dar kyšančiais iš žemės, bet labai retai. Žymesnių asmenų kūnus laidodavo ne tik su visais drabužiais, būdingais kiekvienam luomui, bet ir su visu tuo, kuo velionis vertėsi gy vas būdamas: karys su ginklu, medžiotojas su lanku, amati ninkas su savo amato įrankiais. Visuomet pagoniškose kapa vietėse randamas koks nors geležinis daiktas, padėtas prie deši niojo peties, prie motenį - varinės adatos, akmeniniai verpstukų smagračiai, kartais variniai lygintuvai rūbams lyginti (turiu to kio lygintuvo liekanas, iškastas Obeliuose).