Retro ir Prilvico stabų tyrimai Narbuto išnašoje siejami su Tunmano, Jono Potockio ir Suroveckio raštais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 250
Apie tai byloja ir pats žibintas -\naiškus šviesos atributas**.\n30 Retro ir Prilvico stabų tyrimai aprašyti Tunmano, Jono Potoc-\nkio raštuose, Suroveckio studijoje (Rocznik Towarzystwa Przyjaciol\nNauk. - Warszawa, 1812).
Narbutas turėjo omenyje Jono Potockio 1797 m. kelionės į Astrachanę aprašymą, publikuotą „Dziennik Wilenski“ 1828 m.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 483
Šį kartą istorikas turėjo omenyje straipsnį: Podrož Hrabiego Jana Potockiego do Astrachanu i okolic przyleglych, w roku 1797 // Dziennik Wilenski. - 1828. - T. V. - S. 222-240; 284-304.
Grafas Jonas Potockis tokį garbinimą pastebėjo pas kalmukus, o Narbutas jį laikė ne tokiu ryškiu kaip senovės lietuvių papročiuose.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 475
Grafas Jonas Potockis tokį garbinimą pastebėjo ir pas kalmukus (jie turėtų būti mongolų palikuonys), bet vis dėlto ne tokį ryškų, kaip tat matome buvus pas senovės lietuvius1. Senovės slavai specialiai darydavo žemas duris, kad ateinantysis arba išeinantysis nusilenktų slenksčiui2. 1 Potocki J. Podrož do Astrahanu // Dziennik Wilenski. 1828. T. V. S. 293.
Narbutas turėjo omenyje straipsnį „Podrož Hrabiego Jana Potockiego do Astrachanu i okolic przyleglych, w roku 1797“, paskelbtą „Dziennik Wilenski“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 475
Sį kartą istorikas turėjo omenyje\nstraipsnį: Podrož Hrabiego Jana Potockiego do Astrachanu i okolic\nprzyleglych, w roku 1797 //Dziennik Wilenski. 1828. T. V. S. 222—\n240; 284—304.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
265 ## Puslapis 265 pavadinta nuo žodžio retro, nes herulai grįžę atgal į Baltijos jūros vandenų sistemą. Pakanka nuodugnių Jono Potockio ty rimų, iš kurių paaiškėjo, kad Retros šventyklos žynys vadinosi Krewe, kad ten bf’ta lietuvių stabų, kad pagaliau Meklenburge ir Lužicoje surasti užrašai runomis herulų kalba, arba lietuviš ka tarme. Taigi slavai obotritai, žinomi Helmoldui ir kitiems istori kams, užvaldė lietuvių tautos šventyklas ir iš jų mokėsi dievų garbinimo, kuris buvo artimas lietuviškam6.