Jerošinas

PDF 107

236-237, abejoja tos nuomonės \nteisingumu. Vėliau viskas byloja, jog Gediminas per pasiun­\ntinius nurodė, kaip sako Jerošinas, garantuoti, kad \nniekados jo valia tiesiogiai ar netiesiogiai nebuvo siuntinė­\njami jokie laiškai kokiems nors miestams ar šalims, sykiu ir \npopiežiui, ir kad, tikėdamas savo dievais, net mintyse nie­\nkada nebuvo dėl jų suabejojęs.\nJeigu su atida peržvelgsime laiškus, Gedimino vardu \nrašytus dominikonų ordinui, minoritams ir Vokietijos mies­\ntams, pastebėsime daugybę vidinių ir išorinių įrodymų, liu­\ndijančių juos Rygos arkivyskupo prasimanymu ir klastote \nesant.

PDF 107

Išorinį įrodymą randame pasakytą pirmiausia J e r o - š i n o, p. 349: „Tuo metu Rygos gyventojai ir jų arkivysku­ pas, popiežiaus rūmų valia jiems atsiųstas, vis dar vaidijosi su Livonijos ordino broliais ir per pasiuntinius plačiai pa­ skelbė kai kuriuose pajūrio miestuose ir laiškus, be to, dargi įsakė pamokslininkams per pamaldas juos viešai skelbti/tuo broliams kryžiuočiams skriaudą darydami, skleidė melą, esą rusinai ir lietuviai gera valia pareiškę norą krikščionių pa­ pročiu krikštytis, bet jiems to daryti neleidžiama. Panašių pasakų prirašė ir išsiuntinėjo tieka, kad pasiekė net popie­ žių Joną ir privertė jį pasiųsti du legatus į Livoniją." Taigi Jerošinas puikiausiai žinojo, kad arkivyskupas ir Rygos miestiečiai rašė prasimanytus laiškus pajūrio mies­ tams bei popiežiui ir platino melagingą žinią, jog Gedimi­ nas norėjęs krikštytis.

PDF 412

Aiškiai matyti, kad\njam žodis quidam (vienas, kažkoks) pasirodė esąs nepa­\nkankamas, tačiau jis nesugebėjo jo deramai papildyti, kadangi\njo nobilior beveik nieko daugiau nepasako. Tačiau Jerošinas\ntuo klausimu, matyt, turėjo jau daugiau žinių, nes krivį vadina\nObriste Ewarte (aukščiausiasis teisėjas), kuo krivis iš tikrųjų ir\nbuvo, nes, pasak Hugo Gracijaus (Grabus. Historia Gottorum.