Izidoras lošė tuo metu, kai atlėkė bitė su pranešimu; užuot paklausęs paslaugios pasiuntinės, jis vos neužmušė jos už įkyrų zvimbimą paausy.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 233
Tačiau tas Rekas buvo aistringas lošėjas; nutiko taip, kad jis lošė tuo metu, kai atlėkė bitė su pranešimu; užuot paklausęs paslaugios pasiuntinės, jis vos neužmušė jos už įkyrų zvimbimą paausy. Tas paniekinimas taip įžeidė hamadriadę, kad ji atėmė iš jo sugebėjimą valdyti tam tikras kūno dalis. Tačiau, kaip sako mūsų filosofas, ne tiek, kad neturėtų pakankamai jėgos nukirsti ąžuolą ir taip padaryti galą piktajai meilužei. Tas pats autorius išsaugojo mums kitą pasakojimą. Hamadriadė Chrisopelėja, būdama netoli mirties, nes upė paplovė medžio, nuo kurio priklausė jos būtis, šaknis, kreipėsi į tenai medžiojusį Arką, prašydama nukreipti šalin vandenį ir apkasti žemėmis jau beveik griūvantį medį.
Izidoras, gy venęs Konstantino Didžiojo laikais, pasakoja, kad Mamrės ly gumose dar matęs tą šlovingą ąžuolą, po kuriuo Abraomas statęs savo palapines; jis priduria, kad žmonės tą ąžuolą laikė šventu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 232
Izidoras, gyvenęs Konstantino Didžiojo laikais, pasakoja, kad Mamrės lygumose dar matęs tą šlovingą ąžuolą, po kuriuo Abraomas statęs savo palapines; jis priduria, kad žmonės tą ąžuolą laikė šventu.
Narbutas rašo, kad Konstantino Didžiojo laikais gyvenęs Izidoras Mamrės lygumose matė ąžuolą, žmonių laikytą šventu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 232
Izidoras, gyvenęs Konstantino Didžiojo laikais, pasakoja, kad Mamrės lygumose dar matęs tą šlovingą ąžuolą, po kuriuo Abraomas statęs savo palapines; jis priduria, kad žmonės tą ąžuolą laikė šventu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 233
Tačiau tas Rekas buvo aistringas lošėjas; nutiko taip, kad jis lošė tuo metu, kai atlėkė bitė su pranešimu; užuot paklausęs paslaugios pasiuntinės, jis vos neužmušė jos už įkyrų zvimbimą paausy. Tas paniekinimas taip įžeidė hamadriadę, kad ji atėmė iš jo sugebėjimą valdyti tam tikras kūno dalis. Tačiau, kaip sako mūsų filosofas, ne tiek, kad neturėtų pakankamai jėgos nukirsti ąžuolą ir taip padaryti galą piktajai meilužei. Tas pats autorius išsaugojo mums kitą pasakojimą. Hamadriadė Chrisopelėja, būdama netoli mirties, nes upė paplovė medžio, nuo kurio priklausė jos būtis, šaknis, kreipėsi į tenai medžiojusį Arką, prašydama nukreipti šalin vandenį ir apkasti žemėmis jau beveik griūvantį medį.