Ignas Danilavičius pirmasis lenkų kalba sudarė Lietuvos istorijai reikalingų dokumentų ir regestų rinkinį.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 57
Lelevelis buvo ne tik labai populiarus dėstytojas, bet jis yra daręs įtakos ir kitiems jaunesniems istorijos ir teisės istorijos dėstytojams Vilniaus universitete. Čia reikia paminėti labai kritišką Igną Danilavičių (Danilowicz)^37 , kuris pirmasis sudarė Lietuvos istorijai reikalingų dokumentų ar jų santraukų (regestų) rinkinį lenkų kalba, pradedant nuo Herodoto. 2-sis tomas siekia iki 1569 m.^38 Tik po Danilavi čiaus mirties Vilniuje abu tomai buvo išspausdinti.
Ignas Danilavičius M. Balinskio pratarmėje paminėtas tarp istorikų, padėjusių istoriniais dokumentais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 10
Veikalo pra\ntarmėje M. Balinskis dėkoja istorikams Ignui Danilavičiui ir Ig\nnui Onacevičiui už pagalbą istoriniais dokumentais, Pranciškui\nMalevskiui už gausius išrašus iš Lietuvos Metrikos. P.
M. Balinskis dėkojo Ignui Danilavičiui už pagalbą istoriniais dokumentais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 10
Kita vertus, pirmoje \ndalyje apžvelgiama ne vien Vilniaus miesto istorija, bet ir ben\ndra ikikrikščioniškos Lietuvos valstybės istorija. Veikalo pra\ntarmėje M. Balinskis dėkoja istorikams Ignui Danilavičiui ir Ig\nnui Onacevičiui už pagalbą istoriniais dokumentais, Pranciškui \nMalevskiui už gausius išrašus iš Lietuvos Metrikos.
Ignotas Danilavičius dėstė Vilniaus universitete tuo metu, kai buvo didelis susidomėjimas krašto praeities studijomis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 6
Išsamesnėms krašto praeities studijoms istoriką galė jo paskatinti pusbrolio Justino parašyta nedidelė knygelė „Trumpa lietuvių tautos istorijos bruožų apybraiža“. Tuo me tu susidomėjimas istorija buvo didelis, Vilniaus universitete dėstė Joachimas Lelevelis, Ignotas Danilavičius, Ignotas Ona cevičius. Adomo Mickevičiaus draugai filomatai ir filaretai su sirinkimuose diskutavo apie krašto praeitį, liaudies padavimus ir dainas, kuriose jie atsekdavo sustingusius praeities pėdsa kus.
Ignas Danilavičius turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį buvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kunigaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip žmoną.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 155
Duomenų apie tai mums\npaliko Strijkovskis.\nBirutė (Biruta)\nŽemaičių didiko* duktė29, kuri iš pašaukimo tapo vaidilu\nte būryje mergelių, saugojančių šventą Praurimės aukuro ug\nnį netoli Palangos, ant švento kalno. Žemaičių ir Trakų kuni\ngaikščiui Kęstučiui, grįžtančiam iš žygio prieš kryžiuočius, pa\nsitaikė pažinti tą nepaprastai reto grožio mergelę, pamilo ją\nir, kai ji turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį\nbuvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kuni\ngaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip\nžmoną.
Vienintelį kartą jis mini Lietuvos metraščio Supraslio nuorašą, kurį neseniai buvo radęs ir paskel bęs Ignotas Danilavičius.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 5
Lietuviškų šaltinių Daukantas tuomet žinojo ma žai. Vienintelį kartą jis mini Lietuvos metraščio Su- praslio nuorašą, kurį neseniai buvo radęs ir paskel bęs Ignotas Danilavičius. Si publikacija buvo itin svarbi, nes įrodė, kad Lietuva tikrai turėjo savo met raščius.
Ignas Danilavičius XIX a. pirmoje pusėje dalį Lietuvos Statutuose nurodytų bausmių kildino iš magdeburginės teisės.
Lituanistika-63755-Mirties-bausme-LDK-bajoriskos-teises-aktuose — Mirties bausmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoriškos teisės aktuose (XV–XVI a.)
PDF 4
Jau XIX a. pirmoje pusėje \nIgnas Danilavičius dalį tokių bausmių Statutuose kildino iš magdeburginės teisės28.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ug nies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Au kuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka nas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni gaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu sę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina. Mirusi buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuro griuvėsiais30.