Henriko Latvio kronika laikoma svarbiu šaltiniu XIII-XIV a. Lietuvos feodalinio laikotarpio istorijai nušviesti.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Lietuvos TSR istorijos feodalinio laikotarpio XIII—XIV a. epochai, kai vyko sunkus karas prieš Kryžiuočių ordino, Vakarų Europos feodalų ir katalikų bažnyčios agresiją, nušviesti svarbios yra Henriko Latvio, Eiliuotoji Livonijos (rašytos XIII a.) bei Petro iš Dusburgo, Hermano iš Vartbergės, Vygando iš Marburgo (rašytos XIV a.) ir kt. kronikos.
Henrikas Latvis priklauso XIII a. Livonijos šaltiniams, kurie liudija gerą pagonių lietuvių apsiginklavimą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 145
Aukšta papuošalų apdirbimo technika parodo, jog Lietuvoje būta nagingų amatninkų. Amato išsivystymą pas lietuvius patvirtina ir rašytieji XIII amž. kaimynų šaltiniai (Livonijoje Henrikas Latvis, Eiliuotinė kronika; Volinijoje Ipatijaus kronika), iškeldami gerą pagonių apsiginklavimą. Nors Eiliuotinės Livonijos kronikos autorius nevengia pasikartojančių stilistinių forminių ir poetinių pagražinimų, tačiau, pvz., verti dėmesio lieka jo palyginimai, kad lietuvių ginklai buvę sidabro spalvos, žibėję kaip veidrodis; jie turėję paauksuotų šalmų.
Henrikas Latvis „Livonijos kronikoje“ aprašė Lietuvos valdžios siekį valdyti vietos krikščionių ir pagonių gentis.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 23
Ištrauka iš Henriko Latvio „Livonijos kronikos“ apie Lietuvos valdžios siekį valdyti „Lettonijos [Lietuvos] valdžia siekė valdyti visas šituose kraštuose gyvenančias gentis, tiek krikščionių, tiek pagonių, ir retas kas drįsdavo gyventi savo sodyboje, labiausiai nedrįso lettai. Ir dėl to jie per pavojus palikdavo savo namus ir slėpdavosi miško tankynėse, bet ir čia neišsigelbėdavo nuo lettony; lettonai persekiojo juos miškuose, vienus užmušinėjo, kitus ėmė į nelaisvę, vedė juos į savo žemę ir ėmė iš jų viską kaip savo. Ir bėgo rutenai [rusai] miškais ir kaimais nuo lettonų, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo, o lyviai ir lettai klusniai tarnavo lettonams, davė maistą ir pašarą, kaip avys, be ganytojo patekusios į vilkų gaują.“ 1236 m.
Narbutas rašė, kad Henriko Latvio kronikos XVII a. Glumerio pastabose 1243 m. lietuvių šūkis aiškintas kaip kreipinys į karo dievą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 97
Henriko Latvio kronikos prierašuose, arba pastabose, kurias XVII amžiuje parašė kažkoks kunigas Glumeris ir kurias turiu rankoje, tarp nedaugelio Lietuvos istoriją liečiančių dalykų yra parašyta, kad, kai 1243 metais Livonijos riteriai, šaukdami tikrojo Dievo vardą, užpuolė lietuvius, šie savo ruožtu rėkė: JogKauou, jogKauaile! („Jok Kove, jok Kovaiti!“). Anot autoriaus, tai buvęs šios tautos karo šūkis, arba kreipinys į jų karo dievą.
Juk, anot Henriko kronikos, iš jų buvo per tris dešimt kankinių, šio persekiojimo aukų.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 264
Juk, anot Henriko kronikos, iš jų buvo per trisdešimt kankinių, šio persekiojimo aukų. Svetimtaučiai pirkliai, likę vietoje, savo ¡saugumo dėlei turėjo mokėti išpirką vyresnybei.
Narbutas, remdamasis Henriko Latvio kronika, teigia, kad Rygoje Lietuva buvo žinoma kaip turinti stiprias karines pajėgas, vieningą valdžią, gerai organizuotas pasienio institucijas ir mūšiuose patyrusius karius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 50
Be to, dar, kaip kad matėme iš Henriko Latvio kronikos, Rygoje buvo žinoma Lietuvą'turint karines pajėgas ne iš paskutiniųjų, santarvėje gyvenant aukštuosius didikus, tai yra valdovus; negana to, pavojui atėjus, valdžia būdavo vieninga, turėjo gerai organizuotas institucijas pasienio žemėse ir, kas svarbiausia, ryžtingus bei patyrusius mūšiuose karius.
Henriko Latvio kronikos prierašuose, arba pastabose, ku rias XVII amžiuje parašė kažkoks kunigas Glumeris ir kurias turiu rankoje, tarp nedaugelio Lietuvos istoriją liečiančių da lykų yra parašyta, kad, kai 1243 metais Livonijos riteriai, šauk dami tikrojo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 97
Henriko Latvio kronikos prierašuose, arba pastabose, kurias XVII amžiuje parašė kažkoks kunigas Glumeris ir kurias turiu rankoje, tarp nedaugelio Lietuvos istoriją liečiančių dalykų yra parašyta, kad, kai 1243 metais Livonijos riteriai, šaukdami tikrojo Dievo vardą, užpuolė lietuvius, šie savo ruožtu rėkė: JogKauou, jogKauaile! („Jok Kove, jok Kovaiti!“). Anot autoriaus, tai buvęs šios tautos karo šūkis, arba kreipinys į jų karo dievą.
Henriko Latvio kronika šaltinyje priskiriama prie svarbių XIII–XIV a. Lietuvos istorijos šaltinių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Lietuvos TSR istorijos feodalinio laikotarpio XIII—XIV a. epochai, kai vyko sunkus karas prieš Kryžiuočių ordino, Vakarų Europos feodalų ir katalikų bažnyčios agresiją, nušviesti svarbios yra Henriko Latvio, Eiliuotoji Livonijos (rašytos XIII a.) bei Petro iš Dusburgo, Hermano iš Vartbergės, Vygando iš Marburgo (rašytos XIV a.) ir kt. kronikos. Tarp jų ypatingą vietą užima Petro iš Dusburgo „Prūsijos žemės kronika