Henriko Latvio kronika laikoma svarbiu šaltiniu XIII-XIV a. Lietuvos feodalinio laikotarpio istorijai nušviesti.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Lietuvos TSR istorijos feodalinio laikotarpio XIII—XIV a. epochai, kai vyko sunkus\nkaras prieš Kryžiuočių ordino, Vakarų Europos feodalų ir katalikų bažnyčios agresiją,\nnušviesti svarbios yra Henriko Latvio, Eiliuotoji Livonijos (rašytos XIII a.) bei Petro iš\nDusburgo, Hermano iš Vartbergės, Vygando iš Marburgo (rašytos XIV a.) ir kt. kronikos.
Henrikas Latvis priklauso XIII a. Livonijos šaltiniams, kurie liudija gerą pagonių lietuvių apsiginklavimą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 145
Aukšta papuošalų apdirbimo technika parodo, jog Lietuvoje būta nagingų amatninkų. Amato išsivystymą pas lietuvius patvir tina ir rašytieji XIII amž. kaimynų šaltiniai (Livonijoje Henrikas Latvis, Eiliuotinė kronika; Volinijoje Ipatijaus kronika), iškeldami gerą pagonių apsiginklavimą. Nors Eiliuotinės Livonijos kronikos autorius nevengia pasikartojančių stilistinių forminių ir poetinių pagražinimų, tačiau, pvz., verti dėmesio lieka jo palyginimai, kad lietuvių ginklai buvę sidabro spalvos, žibėję kaip veidrodis; jie turėję paauksuotų šalmų.
Henrikas Latvis „Livonijos kronikoje“ aprašė Lietuvos valdžios siekį valdyti vietos krikščionių ir pagonių gentis.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 23
Ištrauka iš Henriko Latvio „Livonijos kronikos“ apie Lietuvos valdžios siekį valdyti\n\n„Lettonijos [Lietuvos] valdžia siekė valdyti visas šituose kraštuose gyvenančias gentis, tiek\nkrikščionių, tiek pagonių, ir retas kas drįsdavo gyventi savo sodyboje, labiausiai nedrįso\nlettai. Ir dėl to jie per pavojus palikdavo savo namus ir slėpdavosi miško tankynėse, bet\nir čia neišsigelbėdavo nuo lettony; lettonai persekiojo juos miškuose, vienus užmušinėjo,\nkitus ėmė į nelaisvę, vedė juos į savo žemę ir ėmė iš jų viską kaip savo. Ir bėgo rutenai\n[rusai] miškais ir kaimais nuo lettonų, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo me-\ndžiotojo, o lyviai ir lettai klusniai tarnavo lettonams, davė maistą ir pašarą, kaip avys, be\nganytojo patekusios į vilkų gaują.“\n\n1236 m.
Narbutas rašė, kad Henriko Latvio kronikos XVII a. Glumerio pastabose 1243 m. lietuvių šūkis aiškintas kaip kreipinys į karo dievą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 97
Henriko Latvio kronikos prierašuose, arba pastabose, ku rias XVII amžiuje parašė kažkoks kunigas Glumeris ir kurias turiu rankoje, tarp nedaugelio Lietuvos istoriją liečiančių da lykų yra parašyta, kad, kai 1243 metais Livonijos riteriai, šauk dami tikrojo Dievo vardą, užpuolė lietuvius, šie savo ruožtu rėkė: JogKauou, jogKauaile! („Jok Kove, jok Kovaiti!“). Anot autoriaus, tai buvęs šios tautos karo šūkis, arba kreipinys į jų karo dievą.
Juk, anot Henriko kronikos, iš jų buvo per tris dešimt kankinių, šio persekiojimo aukų.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 264
Juk, anot Henriko kronikos, iš jų buvo per tris\ndešimt kankinių, šio persekiojimo aukų. \nSvetimtaučiai \npirkliai, likę vietoje, savo ¡saugumo dėlei turėjo mokėti \nišpirką vyresnybei.
Narbutas, remdamasis Henriko Latvio kronika, teigia, kad Rygoje Lietuva buvo žinoma kaip turinti stiprias karines pajėgas, vieningą valdžią, gerai organizuotas pasienio institucijas ir mūšiuose patyrusius karius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 50
Be to, dar, kaip kad \nmatėme iš Henriko Latvio kronikos, Rygoje buvo žinoma \nLietuvą'turint karines pajėgas ne iš paskutiniųjų, santar\nvėje gyvenant aukštuosius didikus, tai yra valdovus; ne\ngana to, pavojui atėjus, valdžia būdavo vieninga, turėjo \ngerai organizuotas institucijas pasienio žemėse ir, kas \nsvarbiausia, ryžtingus bei patyrusius mūšiuose karius.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Lietuvos TSR istorijos feodalinio laikotarpio XIII—XIV a. epochai, kai vyko sunkus karas prieš Kryžiuočių ordino, Vakarų Europos feodalų ir katalikų bažnyčios agresiją, nušviesti svarbios yra Henriko Latvio, Eiliuotoji Livonijos (rašytos XIII a.) bei Petro iš Dusburgo, Hermano iš Vartbergės, Vygando iš Marburgo (rašytos XIV a.) ir kt. kronikos. Tarp jų ypatingą vietą užima Petro iš Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“, pateikianti daugeliu atvejų unikalių žinių apie prūsus, lietuvius ir jų kovą prieš Kryžiuočių ordino ir jo sąjungininkų agresiją XIII—XIV a. pirmame trečdalyje (iki 1330 m.). Kad geriau suvoktume kronikoje vaizduojamus Prūsijos ir Lietuvos istorijos faktus bei epochą, iš pradžių aptarsime, kaip mokslo sprendžiami prūsų ir jų artimų giminaičių lietuvių kalbiniai tarpusavio santykiai, bendradarbiavimo kovoje prieš Ordino agresiją klausimai.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
191 ## Puslapis 189 ką drąsiai teigė nemažai istorikų, nors iš tiesų tuk tie, kurie paviršutiniškai minėjo Lietuvos istoriją. Tačiau nei Henrikas Latvis, nei Dusburgas, nei Grunau, nei vėlesni istorikai, nuodugniai nagrinėję kurios nors lietuvių gen ties dalykus, nepastebėjo jokių tamsumo pėdsakų: atvirkš čiai, kiekvienas pripažįsta ir norom nenorom dažnai rašo, jog tai buvo draugiškumo ir religinių ryšių į vieną didelę tautą sujungtos gentys, gyvenusios dideliuose plotuose, laisvi žemę dirbę, svetingi ir taikūs žmonės, puoselėję žmonių tarpusavio draugiškumo jausmus ir atlygio ana pus kapo viltį; toji tokia gramatiška ir euforiška kalba, tie dievai, mielų įkvėpimų ir širdį jaudinantys ženklai, di dieji nemirtingumo paveikslai, — visa tai liudija pirmykš tę kilmę iš tautos, pasiekusios gana aukštą civilizacijos lygį ir kažkada gyvenusios apsišvietusio pasaulio kraštuo se. Kaimyninių tautų antpuoliai, Baltijos jūros plėšikų go dumas, pagaliau nežmoniškas vokiečių riterių noras grob ti ir krikštyti nugramzdino į nelaimes, nuvijo į laukines dykras ir išmokė ieškoti maisto iš savo amato, tačiau tau tos branduolys neprarado nei savo tautinių bruožų, nei savitumo, nei didelių dorybių, o tai visuomet ¡statė juos greta pirmųjų Europos tautų, kai tik apvaizda duodavo jiems tikrų valdovų.