Lietuvos istorijos žinių lobynas
autorius
8 teiginiai9 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 8 teiginiai ir visi 9 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–10 iš 10 rodomų įrašų
D. Poška savo Baublyje įtaisė senienų muziejų.
PDF 470
Be to, buvo renkamos se-\nnienos ir seni istoriniai doku-\nmentai, o D. Poška savo\nBaubly įtaisė net senienų mu-\nziejų. Jis taip pat bandė rašyti\nir Lietuvos istoriją.
D. Poška savo Baublyje globojo lietuviškosios kultūros palaikus ir rašė žemaitiškai.
PDF 467
Baužos mintys sukėlė didelį atgarsį mokslininkų ir lietuvių\nveikėjų tarpe. Ypač juo buvo susižavėjęs D. Poška, pats\nglobojęs lietuviškosios kultūros palaikus savo Baubly ir rašęs\nžemaitiškai.
1829 m. „Dziennik Warszawski“ išspausdino Dionizo Poškos straipsnį „Keletas įžanginių žodžių bet kam, žadančiam rašyti Lietuvos ir Žemaičių istoriją“.
PDF 49
Be to, ir anuometinė atmosfera buvo palanki tokiam sprendimui pri imti. Bene geriausiai ją apibūdina 1829 metais „Dziennik Wars- zawski“ išspausdintas Dionizo Poškos straipsnis „Keletas įžan ginių žodžių bet kam, žadančiam rašyti Lietuvos ir Žemaičių istoriją“8. Jis parašytas metai prieš mirtį, todėl jį drįstume lai kyti tam tikru literatūriniu testamentu.
Narbutas rašo, kad D. Poškai buvo žinomi S. Daukanto „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ ir spėta, jog Poška galėjo juos persirašyti.
PDF 51
Manoma, kad tuo metu jau buvo parašyti\nS. Daukanto „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. D. Poškai\nbuvo žinomas šis veikalas, net spėjama, kad jis galėjo būti jo\npersirašytas11. Bet savo straipsnyje jis nemini S. Daukanto, ta\nrytum pastangų parašyti lietuvių tautos istoriją iki pat 1829\nmetų ir nebuvo.
Teodoro Narbuto vertinimu, Dionizo Poškos 1829 m. straipsnis apie Lietuvos ir Žemaičių istorijos rašymą buvo literatūrinis testamentas.
PDF 441
Tame pačiame laiške I. Ona cevičiui istorikas prisipažino, jog šią medžiagą jis ėmė tvarkyti maždaug prieš dešimtį metų, t. y. apie 1825— 1827 metus. Vadinasi, trečiojo dešimtmečio pabaigoje T. Narbutas jau turėjo sukaupęs pakankamą kiekį šalti nių, kuriais remdamasis galėjo ryžtis rekonstruoti seniau sią Lietuvos istoriją. Be to, ir anuometinė atmosfera bu vo palanki tokiam sprendimui priimti. Bene geriausiai ją apibūdina 1829 metais „Dziennik Warszawski“ išspaus dintas Dionizo Poškos straipsnis „Keletas įžanginių žo džių bet kam, žadančiam rašyti Lietuvos ir Žemaičių is toriją“2.
Ši mintis paskatino kai kuriuos inteligentus, gyvenusius Žemaitijoje, imti rašyti poeziją žemaitiškai, arba lietuviškai (Dionizas Poška, Silvestras Valiūnas).
PDF 110-111
Varšuvoje Mokslo bičiulių drau- 3 skyrius • R U S I J O S I M P E R I J O S VA L D O M A L I E T U VA ( 1 7 9 5 – 1 9 1 5 ) 111 gija išleido iš Lietuvos kilusio kunigo ir teologo Ksavero Bogušo knygelę „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“, kurioje pirmą kartą nuskambėjo mintis, kad lietuvių kalba yra visiškai tinkama būti atskiros aukštosios kultūros kalba. Ši mintis paskatino kai kuriuos inteligentus, gyvenusius Žemaitijoje, imti rašyti poeziją žemaitiškai, arba lietuviškai (Dionizas Poška, Silvestras Valiūnas). Įspūdį padarė 1818 m.
Poška, rašydamas šį straipsnį, turėjo omenyje kokį nors konkretų asmenį.
PDF 50
Autoriaus įsitikinimu, dėl šių priežasčių lietuvių tau tos istoriją gali parašyti „tiktai kuris nors civilis pilietis“ ir tik jis turi galimybę objektyviai pavaizduoti tos tautos praeitį. Sunku pasakyti, ar D. Poška, rašydamas šį straipsnį, turėjo omenyje kokį nors konkretų asmenį. Galbūt ir taip. Jam pui kiai buvo žinomas tuometinis intelektualus Lietuvos elitas, ypač tie, kurie domėjosi krašto praeitimi.
Bene geriausiai ją apibūdina 1829 metais „Dziennik Warszawski“ išspaus dintas Dionizo Poškos straipsnis „Keletas įžanginių žo džių bet kam, žadančiam rašyti Lietuvos ir Žemaičių is toriją“2.
PDF 441
Tame pačiame laiške I. Ona cevičiui istorikas prisipažino, jog šią medžiagą jis ėmė tvarkyti maždaug prieš dešimtį metų, t. y. apie 1825— 1827 metus. Vadinasi, trečiojo dešimtmečio pabaigoje T. Narbutas jau turėjo sukaupęs pakankamą kiekį šalti nių, kuriais remdamasis galėjo ryžtis rekonstruoti seniau sią Lietuvos istoriją. Be to, ir anuometinė atmosfera bu vo palanki tokiam sprendimui priimti. Bene geriausiai ją apibūdina 1829 metais „Dziennik Warszawski“ išspaus dintas Dionizo Poškos straipsnis „Keletas įžanginių žo džių bet kam, žadančiam rašyti Lietuvos ir Žemaičių is toriją“2.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tokia būtų pagrindinė šio straipsnio, rašyto 1829 me tais, t. y. T. Narbutui sisteminant jau sukauptą istorijos me džiagą, išvada. Kaip rodo antro LTI tomo parankinis egzem pliorius, istorikas gerai žinojo šį rašinį, be to, ir kitus D. Poš kos darbus, juolab kad Šaurų dvaro bibliotekoje buvo saugo ma nemažai šio žemaičių literato rankraščių. Antra vertus, var gu ar būtume teisūs kalbėdami apie šį D. Poškos testamentą, kaip apie išskirtinį, programinį dokumentą, turėjusį ypatingą poveikį to meto šviesuomenei, besidominčiai Lietuvos praei timi.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Dobrom). 2 Dionizas Paškevičius, tyrinėdamas herulus ir hirius, vardija Že maitijoje esančius vietovardžius, kurie rodo, jog ten kadaise gyveno toji lietuvių gentis. Be čia paminėtų, jis nurodo ir tokius: Girkantiš- kė, Girkontiszki, Girdiškė, Girdyszki, Girdučiai, Girducie, Girdutlau- 266 ## Puslapis 277 do, turėjo būti senovės miestas Jurbarkas, nors jo įkūri mą Strijkovskis sieja su Borkaus laikais.