Žygimantas Kęstutaitis rugsėjo 1 d. buvo pasodintas didžiuoju kunigaikščiu Vilniuje ir Trakuose.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 68-69
Lietuvos metraščio liudijimu, „Lietuva pasodino didįjį kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį didžiojoje kunigaikštystėje Vilniuje ir Trakuose rugsėjo 1 d.“ Greitai ## Puslapis 69 Žygimanto Kęstutaičio val- Po pralaimėjimo Lietuvai yr A \ Vidinė politinė kova Lietuvoje nurimo soste įsitvirtinus 1440 m. Kazimierui. S *Ė - Pabaisko mūšyje Livonijos Suomijos įlanka ) | Jogailaičiui.
Žygimantas Kęstutaitis 1436–1440 m. Pabaiske pastatė pergalei atminti skirtą parapinę bažnyčią.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 71
Tai buvo „Žalgiris“ Livonijos ordinui. Didysis ku- nigaikštis Žygimantas Kęstutaitis pergalei atminti pastatė parapinę bažnyčią (1436- 1440 m.), kuri daug kartų perstatyta ir šiandien tebestovi Pabaiske. Švitrigaila Algirdaitis siekė Lietuvos valstybės savarankiškumo, jos žemių neliečiamybės, nereiškė paklusnumo Jogailai ir Lenkijai.
Žygimantui Kęstutaičiui atvykus iš Seversko į Lietuvą, prie jo neraginami rinkosi didikai ir bajorai.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 441
Stanislovo katedroje\nVilniuje paskelbė susirinku\nsiems žmonėms popiežiaus raštą, kuriuo Žygimantas bei\nvisi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai\nbuvo atleidžiami nuo priesaikos, prieš metus duotos\nBoleslovui. Tada Žygimantas pagal senus papročius\nbuvo maršalų paskelbtas didžiuoju kunigaikščiu ir pa\nkeltas į sostą, į dešinę jam įteikiant apnuogintą ka\nlaviją, kurį buvo atsiuntęs karalius. Dėl šių iškilmių\ndidžiai susikrimto Liudvikas, Toninės komtūras, kuris\nsu trimis savo draugais, kryžiuočių ordino riteriais, gy\nveno Vilniuje, prisidengdamas pasiuntinio skraiste, o iš\ntikrųjų uoliai eidamas žvalgo pareigas.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 438-439
Mat Boleslovas dėl tiesiog neįtikimo žiauru\nmo atstūmė beveik visus nuo savęs ir galop užsitraukė\nypatingą neapykantą tų, kurie, kilę iš seniausių lietu\nvių šeimų, negalėjo pakęsti, kad jis, pataikaudamas sa\nvo žmonai rusei, Tverės kunigaikščio dukteriai, skyrė\nžymiausias pareigybes beveik vien maskvėnams bei\nrusams. Kai Žygimantas, išvykęs iš Seversko, pasiekė\nLietuvą, neraginami suplaukė pas jį didikai bei bajo\nrai, iš kurių netrukus susidarė tikra kariuomenė. Žy\ngimantas nutarė, skubiai ir slaptai ištraukus į žygį,\nužklupti Boleslovą Ašmenoje, kur šis nerūpestingai lei\ndo laiką, čia jį suimti ir pasiųsti karaliui.
Vilniaus Šv. Stanislovo katedroje Žygimantas Kęstutaitis buvo atleistas nuo Boleslovui duotos priesaikos.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 441
Stanislovo katedroje\nVilniuje paskelbė susirinku\nsiems žmonėms popiežiaus raštą, kuriuo Žygimantas bei\nvisi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai\nbuvo atleidžiami nuo priesaikos, prieš metus duotos\nBoleslovui. Tada Žygimantas pagal senus papročius\nbuvo maršalų paskelbtas didžiuoju kunigaikščiu ir pa\nkeltas į sostą, į dešinę jam įteikiant apnuogintą ka\nlaviją, kurį buvo atsiuntęs karalius. Dėl šių iškilmių\ndidžiai susikrimto Liudvikas, Toninės komtūras, kuris\nsu trimis savo draugais, kryžiuočių ordino riteriais, gy\nveno Vilniuje, prisidengdamas pasiuntinio skraiste, o iš\ntikrųjų uoliai eidamas žvalgo pareigas.
Kojelavičius Žygimanto Kęstutaičio elgesį po pergalės vertina kaip tarp žmonių nekenčiamą žiaurumą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 446
Keturi tūkstančiai vyrų pateko į nelaisvę, tarp jų — žymieji karo vadai ir jo šalinin kai. Visi tikėjo, jog puiki pergalė atneš taiką; taip ir būtų atsitikę, jeigu Žygimantas, nors kovos lauke jau pralieta pakankamai kraujo, nebūtų suteikęs tėvynei dar daugiau skausmo savo gal kartais ir reikalingu, ir teisingu, bet tarp žmonių nekenčiamu žiaurumu. Kai pasklido kalbos, jog Jurgis Lengvenaitis, karaliaus brolė nas, Mstislavlio valdovas, iš vytas iš savo valdų ir Tra kuose įmestas į kalėjimą, jog Daugirdas Gedgaudaitis, kunigaikštis Fiodoras Odin- cevičius ir kiti yra kalinami kur kas sunkesnėmis sąly gomis, nei leistų jų kilmė bei orumas, o Jonui Man- vydui, Vilniaus vaivadai, Rumbaudui, Lietuvos marša lui, kaltinamiems maišto kėlimu, nukirto galvas, visi, ir kilmingi, ir nekilmingi, suprato, jog naujojo valdovo širdis kieta ir žiauri, ir dėl to pranašavo, kad, jam val dant, prasidės tikrai baisi tironija, kurios ir baisėjosi.
Tuo metu kunigaikščio Žygimanto sūnus buvo išėjęs iš pilies į bažnyčią, o pats kunigaikštis Žy gimantas klausė mišių pilies miegamajame.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 122
Išsiuntę Skabeiką, pasiuntė į Moldaviją1 6 ieškoti \nkunigaikščio Švitrigailos, Ir kunigaikštis Aleksandras \nCartorijskis su Skabeika Verbų sekmadienį1 7 įvažiavo \nį Trakų pilį. Tuo metu kunigaikščio Žygimanto sūnus \nbuvo išėjęs iš pilies į bažnyčią, o pats kunigaikštis Žy\ngimantas klausė mišių pilies miegamajame. Ir, kuni\ngaikščiui Cartorijskiui su Skabeika ir su visais tais \nvežimais įvažiavus į pilį ir užrakinus vartus, visi tie vy\nrai išlindo iš vežimų ir metėsi stačiai į kunigaikščio Žy\ngimanto miegamąjį, kur jis klausė mišių.
Žygimantas Kęstutaitis remiasi į nulaužtą medžio kamieną su dalimi šakų, o kairiojoje, šiek tiek pakylėtoje, laiko kažką panašaus į pasagą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 409
Antrame\nskyde - bėgantis lokys, nugręžtas į dešiniąją skydo pusę; tai\ntėvoninės Žemaičių kunigaikštystės herbas. Trečiame skyde, į\ndešinę nuo kunigaikščio, yra kryžius, einantis beveik per visą\nskydą; šis skydas priklauso Senųjų Trakų miestui . Ketvirta\nme skyde - visu ūgiu stovintis šarvuotas riteris su smailiaviršiu\nšalmu ant galvos; dešine ranka jis remiasi į nulaužtą medžio\nkamieną su dalimi šakų, o kairiojoje, šiek tiek pakylėtoje, lai\nko kažką panašaus į pasagą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 407
Antrame skyde - bėgantis lokys, nugręžtas į dešiniąją skydo pusę; tai tėvoninės Žemaičių kunigaikštystės herbas. Trečiame skyde, į dešinę nuo kunigaikščio, yra kryžius, einantis beveik per visą skydą; šis skydas priklauso Senųjų Trakų miestui . Ketvirta me skyde - visu ūgiu stovintis šarvuotas riteris su smailiaviršiu šalmu ant galvos; dešine ranka jis remiasi į nulaužtą medžio kamieną su dalimi šakų, o kairiojoje, šiek tiek pakylėtoje, lai ko kažką panašaus į pasagą.
Kaip žinoma, šių unijos sąlygų įgyvendinimas pri vedė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės skilimo ir karo tarp Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 11
Bajorų luomui pripažintos lengvatos negali būti teikiamos tiems, kurie neišpažįsta katalikų tikėjimo ir išsižada paklusnumo popiežiui". Kaip žinoma, šių unijos sąlygų įgyvendinimas pri vedė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės skilimo ir karo tarp Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio. Švit rigaila rėmėsi Rusios kunigaikščiais ir bajorais pravos lavais, o Žygimantas — Lietuvos didikais ir bajorais ka talikais bei Lenkijos ponais.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).
Kaip žinoma, šių unijos sąlygų įgyvendinimas pri\nvedė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės skilimo \nir karo tarp Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio. Švit\nrigaila rėmėsi Rusios kunigaikščiais ir bajorais pravos\nlavais, o Žygimantas — Lietuvos didikais ir bajorais ka\ntalikais bei Lenkijos ponais. Skilimą pavyko pašalinti, \nsulyginus — bent formaliai — pravoslavų feodalų (ne \ndvasininkų) teises su to paties luomo katalikų teisė\nmis.
Štai todėl išsiuntė karaliaus bei valstybės vardu žygūnus ir paragino Žygimantą griebtis ginklo prieš Boleslovą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 438-439
Mat Boleslovas dėl tiesiog neįtikimo žiauru\nmo atstūmė beveik visus nuo savęs ir galop užsitraukė\nypatingą neapykantą tų, kurie, kilę iš seniausių lietu\nvių šeimų, negalėjo pakęsti, kad jis, pataikaudamas sa\nvo žmonai rusei, Tverės kunigaikščio dukteriai, skyrė\nžymiausias pareigybes beveik vien maskvėnams bei\nrusams. Kai Žygimantas, išvykęs iš Seversko, pasiekė\nLietuvą, neraginami suplaukė pas jį didikai bei bajo\nrai, iš kurių netrukus susidarė tikra kariuomenė. Žy\ngimantas nutarė, skubiai ir slaptai ištraukus į žygį,\nužklupti Boleslovą Ašmenoje, kur šis nerūpestingai lei\ndo laiką, čia jį suimti ir pasiųsti karaliui.
Sąmokslininkai nedrįso laužtis pro rūmų vartus, kad Žygimantas Kęstutaitis, išgirdęs triukšmą, nepasislėptų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 462
Laukė jos ilgiau, nei tikėjosi. Kadangi tironui viskas rodėsi įtartina, rūmų vartai buvo užda ryti, o jis pats rūmuose klausėsi pamaldų, kurias čia pat laikė kunigas. Laužtis jėga pro vartus sąmokslininkai nedrįso, kad Žygimantas, išgirdęs triukšmą, kur nepa sislėptų, antra vertus, nenorėjo atidėlioti, nes vargu ar kada turėtų tinkamesnę progą.
Žygimantas Kęstutaitis žudė jam įtartinus asmenis ir ištisas šeimas, prieš tai juos apiplėšęs.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).
Švitrigaila, pagaliau atsiduodamas likimui, \nprisiglaudė Vitebske, o vėliau nusigavo į Ukrainą ramybė\nje praleisti paskutinių audringos senatvės dienų, o Kęstu\nčio sūnus nuo tol galėjo saugiai valdyti tiekos nelaimių iš\nkamuotą Lietuvą. Palankios buvo visos aplinkybės, nes ir \nnesutarimai (1434 metų), galėję kilti tarp Žygimanto ir Jo\ngailos, buvo užglaistyti naujos tarpusavio sutarties23. Ir po \nmetų, mirus tėvui, Vladislovas Varnietis nesipriešino, kad \nŽygimantui būtų patvirtintos teisės ir privilegijos į Didžią\nją Kunigaikštystę24.\nTačiau šis Žygimanto galios išaugimas, matyt, bus lėmęs \ntai, kad greičiau atsiskleidė neigiami jo polinkiai: apiplėšus \nžudyti ne tik pavienius jam įtartinus asmenis, bet ir ištisas \nšeimas. Vasaliniai kunigaikščiai ir Lietuvos bajorai tapo ypa\ntingu jo neapykantos taikiniu, išžudyti juos visus aliai vie\nno buvo vienintelis jo tikslas, vos tik nustojo jautęs išorinių \nneramumų grėsmę.
Žygimantas Kęstutaitis Pabaisko pergalės atminimui mūšio lauką pavadino Pabaisku ir pastatė parapijos bažnyčią.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 236
Tik pats Švitrigaila su savo sūnėnu, Maskvos kuni gaikščiu Jurgiu, išvengė sutriuškinimo21. Žygimantas, no rėdamas įamžinti šią didžią pergalę, laimėtą jo sūnaus narsumo ir, žinoma, lenkų pulkų karingumo dėka, mūšio lauką pavadino Pabaisku, o per jį tekantį mažą upelį - Vik torija ir toje vietoje pastatė parapijos bažnyčią22. Ši svarbi Pabaisko pergalė, apsaugojusi nuo naujo antpuolio Lietu vos sostinę, turėjo didelės įtakos tolesniam visos Lietuvos likimui.
Žygimantas Kęstutaitis beveik be kovos perėmė Vilnių, Trakus, Gardiną ir kitas Lietuvos pilis.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 439
Čia šiaip ne taip\nU žim a R u sią\natgavęs kvapą, patraukė, ru\nsų padedamas, į savo pusę\nPolocko bei Kijevo žemes ir pasiskelbė Rusios kuni\ngaikščiu. Žygimantas, beveik be kovos laimėjęs karą,\npaėmė be kraujo praliejimo į savo rankas Vilnių, Tra\nkus, Gardiną bei visas kitas Lietuvos pilis ir, pasiun\ntęs Joną Nemiravičių, pareiškė karaliui pagarbą ir\npranešė, kad Boleslovas išvytas iš Lietuvos. Truputį\nvėliau į kelią leidosi kiti pasiuntiniai, kurie turėjo pa\npasakoti senatui, kas ir kaip čia dėjosi, ir pareikalauti\npaskelbti Žygimantą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Žygimantas Kęstutaitis įsakė Švitrigailos pasiuntinius valkioti gatvėmis ir paskandinti.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 235
Savo ruožtu, Žygimantas, toks pat žiaurus ir nesantū rus, tenkindamas savo kerštą, kai jam buvo išduoti pas ka ralių Vladislovą Jogailą vykstantys Švitrigailos pasiuntiniai, atkeršijo įsakydamas juos pa valkioti gatvėmis, o paskui pa skandinti. O Manvydas, Trakų vaivada, buvo sučiuptas ir, Žygimanto įsakymu, nukirsdintas20. Vėl įsiliepsnojo kelerius metus trukęs karas tarp rusų, vadovaujamų Švitrigailos, ir Lietuvos, valdomos Žygimanto.
Žygimantas Kęstutaitis, sutelkęs lietuvių pajėgas ir gavęs Vladislovo Jogailaičio pagalbą, ėjo į Trakus.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 70
Lietuvos didysis kunigaikštis Žygi- mantas Kęstutaitis, sukaupęs „kiek galėjo didžiausias lietuvių jėgas“, gavęs prašytos pagalbos iš Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailaičio, ėjo į Trakus. Tolesniam žygiui 68 PABAISKO (UKMERGĖS) MUSIS 1435 m. rugsėjo 1 d.
1440 m. balandį Žygimantas Kęstutaitis buvo sąmokslininkų nužudytas Trakų pilyje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 238
Trakuose jo sušauktas seimas, turėjęs parengti pasku tinį smūgį Rusios ir Lietuvos bajorijai, paspartino tą kruviną susidorojimą. 1440 metų balandį Žygimantas sąmokslininkų buvo nužudytas Trakų pilyje, jo sūnus Mykolas ištremtas; tą pačią akimirką, kai Vilniaus vaivada Daugirdas žemutinę Vil niaus pilį laikinai užėmė Švitrigailai, aukštutinę tvirtovę Nar butas užgrobė naktį26. Vis dėlto Žygimanto palaikai, iš Trakų atvežti į Vilnių, buvo palaidoti didžiųjų Lietuvos kunigaikš čių kape, katedroje, atlikus įprastas laidojimo apeigas27.
Narbutas aprašė, kad 1436 m. Žygimanto Kęstutaičio didžiajame antspaude buvo keturi herbiniai skydai, tarp jų Lietuvos Vytis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 407
Antrame ant spaude, prispaustame šalia šito, skyde yra Vytis po karūna; apačioje - Radvilų herbas Trimitai*. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio di džiajame antspaude, įspaustame vaške ir prikabintame prie autentiško 1436 metų rašto (mačiau tikslų antspaudo piešinį), yra keturi herbiniai skydai; viename, kurį kaire ranka laiko kunigaikštis, sėdintis soste su kalaviju dešinėje rankoje, pa vaizduotas Lietuvos Vytis; tai visos Lietuvos herbas. Antrame skyde - bėgantis lokys, nugręžtas į dešiniąją skydo pusę; tai tėvoninės Žemaičių kunigaikštystės herbas.
Žygimantas Kęstutaitis Pabaisko mūšio lauke pastatė parapijos bažnyčią ir pavadino per jį tekantį upelį Viktorija.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 236
Tik pats Švitrigaila su savo sūnėnu, Maskvos kuni gaikščiu Jurgiu, išvengė sutriuškinimo21. Žygimantas, no rėdamas įamžinti šią didžią pergalę, laimėtą jo sūnaus narsumo ir, žinoma, lenkų pulkų karingumo dėka, mūšio lauką pavadino Pabaisku, o per jį tekantį mažą upelį - Vik torija ir toje vietoje pastatė parapijos bažnyčią22. Ši svarbi Pabaisko pergalė, apsaugojusi nuo naujo antpuolio Lietu vos sostinę, turėjo didelės įtakos tolesniam visos Lietuvos likimui.
1432 m. Žygimanto Kęstutaičio, 1440 ir 1463 m. Kazimiero Jogailaičio privilegijose nurodoma, kad miestiečiai privalo paklusti tarėjų ir vaito teismams, kad taryba ir vaitas turi teisti pagal Magdeburgo teisės knygas.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 50
1432 m. Žygimanto Kęstutaičio, 1440 ir 1463 m. Kazimiero Jogailaičio privilegi- jose nurodoma, kad miestiečiai privalo paklusti tarėjų ir vaito teismams, kad taryba ir vaitas turi teisti pagal Magdeburgo teisės knygas.
Kai 1432 m. Žygimantas Kęstutaitis atleido Vilniaus miestiečius nuo muitų, tarp vietų, kuriose iš vilniečių neturi būti imamas muitas, buvo įvardytas ir Kaunas.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 75
Bet Vilniaus pirklius traukė ir prekyba su Prūsų miestais, tada ir Kaunas atsidurdavo vilniečių interesų lauke. Kai 1432 m. Žygimantas Kęstutaitis atleido Vilniaus miestiečius nuo muitų, tarp vietų, kuriose iš vilniečių neturi būti imamas muitas, buvo įvardytas ir Kaunas.
Vytauto pavyzdžiu sekė Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 76
Dažnas Vytauto rūpinimasis Lietuvos pirklių rei- kalais Vokiečių ordino valstybėje aiškintinas ir tuo, kad dalis tų pirklių buvo Vytauto prekybos agentai, vežantys jam prekes iš Prūsų miestų per Kauną. Vytauto pavyz- džiu sekė Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis. Tiesa, tiesiogiai kauniečiai Vytauto ar jo įpėdinių prekybos agentais neįvardijami, bet didžioji tokių agentų prekybos dalis vyko per Kauną, miestas buvo agentų veiklos atramos taškas, tarp jų neretai pasitai- kydavo kauniečių.
Taip 1433 m. su Žygimantu Kęstutaičiu kovojęs Livonijos ordino magistras prašė Vokiečių ordino magistrą Paulių von Russdorfą nepraleisti druskos į Lietuvą, 1451 m. Kazimieras Jogailaitis grasino nutraukti druskos įvežimą iš Dancigo, 1492 m. Hanzos kontora.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 78
Taip 1433 m. su Žygimantu Kęstutaičiu kovojęs Livonijos ordino magistras prašė Vokiečių ordino magistrą Paulių von Russdorfą nepraleisti druskos į Lietuvą, 1451 m. Kazimieras Jogailaitis grasino nutraukti druskos įvežimą iš Dancigo, 1492 m. Hanzos kontora Kaune siūlė Dancigui nepardavinėti kauniečiams druskos.
Štai 1432 m. Žygimantas Kęstutaitis atleido Vilniaus pirklius nuo muitų visoje valstybėje, taip pat ir Kaune.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 93
Be to, buvo visokių papildomų vietinių muitų ir rinkliavų, galiojo daugybė atleidimų nuo muitų ir kito- kių lengvatų. Štai 1432 m. Žygimantas Kęstutaitis atleido Vilniaus pirklius nuo muitų visoje valstybėje, taip pat ir Kaune.
Karolio Zikaro sudarytoje knygoje „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“, remiantis Lietuvos metraščio liudijimu, rašoma, kad Žygimantas Kęstutaitis rugsėjo 1 d. buvo pasodintas didžiuoju kunigaikščiu Vilniuje ir Trakuose.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 68-69
Lietuvos metraščio liudijimu, „Lietuva pasodino didįjį kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį didžiojoje kunigaikštystėje Vilniuje ir Trakuose rugsėjo 1 d.“ Greitai ## Puslapis 69 Žygimanto Kęstutaičio val- Po pralaimėjimo Lietuvai yr A \ Vidinė politinė kova Lietuvoje nurimo soste įsitvirtinus 1440 m. Kazimierui. S *Ė - Pabaisko mūšyje Livonijos Suomijos įlanka ) | Jogailaičiui.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius rašo, kad sąmokslininkai nedrįso jėga laužtis pro rūmų vartus, kad Žygimantas Kęstutaitis, išgirdęs triukšmą, nepasislėptų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 462
Laukė jos ilgiau, nei tikėjosi. Kadangi tironui viskas rodėsi įtartina, rūmų vartai buvo užda ryti, o jis pats rūmuose klausėsi pamaldų, kurias čia pat laikė kunigas. Laužtis jėga pro vartus sąmokslininkai nedrįso, kad Žygimantas, išgirdęs triukšmą, kur nepa sislėptų, antra vertus, nenorėjo atidėlioti, nes vargu ar kada turėtų tinkamesnę progą.
Lietuvos metraštyje pasakojama, kad Verbų sekmadienį Aleksandrui Čartorijskiui ir Skabeikai įvažiavus į Trakų pilį, kunigaikščio Žygimanto sūnus buvo išėjęs iš pilies į bažnyčią, o pats Žygimantas klausė mišių pilies miegamajame.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 122
Išsiuntę Skabeiką, pasiuntė į Moldaviją1 6 ieškoti \nkunigaikščio Švitrigailos, Ir kunigaikštis Aleksandras \nCartorijskis su Skabeika Verbų sekmadienį1 7 įvažiavo \nį Trakų pilį. Tuo metu kunigaikščio Žygimanto sūnus \nbuvo išėjęs iš pilies į bažnyčią, o pats kunigaikštis Žy\ngimantas klausė mišių pilies miegamajame. Ir, kuni\ngaikščiui Cartorijskiui su Skabeika ir su visais tais \nvežimais įvažiavus į pilį ir užrakinus vartus, visi tie vy\nrai išlindo iš vežimų ir metėsi stačiai į kunigaikščio Žy\ngimanto miegamąjį, kur jis klausė mišių.
Narbutas teigia, kad didysis kunigaikštis Žygimantas paėmė Manvydui priklausiusį Graužiškių dvarą iždo žinion ir Manvydą nužudė už dalyvavimą Švitrigailos partijoje.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 469
Žinoma, jog didysis kunigaikštis Žygimantas Graužiškių dvarą, priklausiusį Manvydui, paėmė iždo ži nion, o patį šeimininką už dalyvavimą Švitrigailos parti joje nužudė.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 70
Lietuvos didysis kunigaikštis Žygi- mantas Kęstutaitis, sukaupęs „kiek galėjo didžiausias lietuvių jėgas“, gavęs prašytos pagalbos iš Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailaičio, ėjo į Trakus. Tolesniam žygiui 68 PABAISKO (UKMERGĖS) MUSIS 1435 m. rugsėjo 1 d.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 447
Sulaukęs pagaliau ramy- 1433 m e ta i bės, nes žiemą Žygimantas jo nebepuldinėjo, Boleslovas ke tino Rusioje atkurti savo karinę galybę, o pavasarį, su telkus daug didesnę kariuomenę, dar kartą išmėginti lai mę. Būriais traukė pas Boleslovą neseniai nužudytų didikų bičiuliai, giminaičiai ir valstiečiai: visi nekentė Žygimanto, neseniai išžudžiusio didikus, o neapykantą dar labiau kurstė šio tiesiog neįtikimas godumas. Tiesa, vienas kitas dar nedrįso atvi- Š v itrig a ila R u sio je rai pereiti į Boleslovo pusę, re n g ia si k a ru i p rieš bet vis dėlto ir jie nusigręžė L ietu vą nuo Žygimanto, aiškių aiš kiausiai ketindami nieku būdu neginti savo valdovo, o iš tolo stebėti jo pralaimėjimą.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 70
Lietuvos didysis kunigaikštis Žygi- mantas Kęstutaitis, sukaupęs „kiek galėjo didžiausias lietuvių jėgas“, gavęs prašytos pagalbos iš Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailaičio, ėjo į Trakus. Tolesniam žygiui 68 PABAISKO (UKMERGĖS) MUSIS 1435 m. rugsėjo 1 d.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 237
Tačiau šis Žygimanto galios išaugimas, matyt, bus lėmęs tai, kad greičiau atsiskleidė neigiami jo polinkiai: apiplėšus žudyti ne tik pavienius jam įtartinus asmenis, bet ir ištisas šeimas. Vasaliniai kunigaikščiai ir Lietuvos bajorai tapo ypa tingu jo neapykantos taikiniu, išžudyti juos visus aliai vie no buvo vienintelis jo tikslas, vos tik nustojo jautęs išorinių neramumų grėsmę. Net pirkliai negalėjo jaustis saugūs dėl jo nežaboto gobšumo, ir Vilnius ėmė vis labiau smukti.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 238
1440 metų balandį Žygimantas sąmokslininkų buvo nužudytas Trakų pilyje, jo sūnus Mykolas ištremtas; tą pačią akimirką, kai Vilniaus vaivada Daugirdas žemutinę Vil niaus pilį laikinai užėmė Švitrigailai, aukštutinę tvirtovę Nar butas užgrobė naktį26. Vis dėlto Žygimanto palaikai, iš Trakų atvežti į Vilnių, buvo palaidoti didžiųjų Lietuvos kunigaikš čių kape, katedroje, atlikus įprastas laidojimo apeigas27. Kaip vienintelis prisiminimas, kad būta jo gyvenime akimirkų, ka da jis norėjęs tapti geradariu, liko tiktai Vilniaus vyskupui ir kapitulai šio kunigaikščio suteikti dovanojimai28.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).
Išsiuntę Skabeiką, pasiuntė į Moldaviją1 6 ieškoti kunigaikščio Švitrigailos, Ir kunigaikštis Aleksandras Cartorijskis su Skabeika Verbų sekmadienį1 7 įvažiavo į Trakų pilį. Tuo metu kunigaikščio Žygimanto sūnus buvo išėjęs iš pilies į bažnyčią, o pats kunigaikštis Žy gimantas klausė mišių pilies miegamajame. Ir, kuni gaikščiui Cartorijskiui su Skabeika ir su visais tais vežimais įvažiavus į pilį ir užrakinus vartus, visi tie vy rai išlindo iš vežimų ir metėsi stačiai į kunigaikščio Žy gimanto miegamąjį, kur jis klausė mišių.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 71
Tai buvo „Žalgiris“ Livonijos ordinui. Didysis ku- nigaikštis Žygimantas Kęstutaitis pergalei atminti pastatė parapinę bažnyčią (1436- 1440 m.), kuri daug kartų perstatyta ir šiandien tebestovi Pabaiske. Švitrigaila Algirdaitis siekė Lietuvos valstybės savarankiškumo, jos žemių neliečiamybės, nereiškė paklusnumo Jogailai ir Lenkijai.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 238
1440 metų balandį Žygimantas sąmokslininkų buvo nužudytas Trakų pilyje, jo sūnus Mykolas ištremtas; tą pačią akimirką, kai Vilniaus vaivada Daugirdas žemutinę Vil niaus pilį laikinai užėmė Švitrigailai, aukštutinę tvirtovę Nar butas užgrobė naktį26. Vis dėlto Žygimanto palaikai, iš Trakų atvežti į Vilnių, buvo palaidoti didžiųjų Lietuvos kunigaikš čių kape, katedroje, atlikus įprastas laidojimo apeigas27. Kaip vienintelis prisiminimas, kad būta jo gyvenime akimirkų, ka da jis norėjęs tapti geradariu, liko tiktai Vilniaus vyskupui ir kapitulai šio kunigaikščio suteikti dovanojimai28.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 237
Tačiau šis Žygimanto galios išaugimas, matyt, bus lėmęs tai, kad greičiau atsiskleidė neigiami jo polinkiai: apiplėšus žudyti ne tik pavienius jam įtartinus asmenis, bet ir ištisas šeimas. Vasaliniai kunigaikščiai ir Lietuvos bajorai tapo ypa tingu jo neapykantos taikiniu, išžudyti juos visus aliai vie no buvo vienintelis jo tikslas, vos tik nustojo jautęs išorinių neramumų grėsmę. Net pirkliai negalėjo jaustis saugūs dėl jo nežaboto gobšumo, ir Vilnius ėmė vis labiau smukti.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kadangi lenkams labiausiai rūpėjo neprarasti Podolės ir Volynės, kurių, kaip jie matė, Boleslovas nieku būdu neketino užleisti, jie lyg susitarę vienas per kitą ėmė įkalbinėti karalių iškelti kaip Boleslovo varžovą Žygimantą, Vytauto brolį, Sta- rodubo valdovą, ir suteikti jam Lietuvos didžiojo kuni- 4 40 gaikščio titulą. Jų raginamas Jogaila neilgai priešinosi, nes ir jam Boleslovas buvo neapsakomai įkyrėjęs. Štai todėl išsiuntė karaliaus bei valstybės vardu žygūnus ir paragino Žygimantą griebtis ginklo prieš Boleslovą. Lenkai pažadėjo jam teikti pagalbą, o vėliau atiduoti nelyginant atlyginimą už pergalę Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Žygimantas ir anksčiau jautė priešiš kumą Boleslovui, nes šis vei- Išk e lia Ž y g im a n tą kiau per smurtą, o ne kara- K e stu ta itį k a ip Š v it- liaus bei luomų valia paėmė rig a ilo s v a r ž o v ą kunigaikštystėje valdžią, ku rią Vytautas tam tikra pras me paliko Kęstučio palikuonims, todėl godžiai stvėrėsi pasitaikiusios progos išaukštinti savo giminę, kurios ramsčiu ateityje būtų buvęs jo sūnus, šaunus jaunikaitis ir tėvo žemių paveldėtojas.
Susietas teiginys: t-021
Susieti teiginiai: t-021
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Mat Boleslovas dėl tiesiog neįtikimo žiauru mo atstūmė beveik visus nuo savęs ir galop užsitraukė ypatingą neapykantą tų, kurie, kilę iš seniausių lietu vių šeimų, negalėjo pakęsti, kad jis, pataikaudamas sa vo žmonai rusei, Tverės kunigaikščio dukteriai, skyrė žymiausias pareigybes beveik vien maskvėnams bei rusams. Kai Žygimantas, išvykęs iš Seversko, pasiekė Lietuvą, neraginami suplaukė pas jį didikai bei bajo rai, iš kurių netrukus susidarė tikra kariuomenė. Žy gimantas nutarė, skubiai ir slaptai ištraukus į žygį, užklupti Boleslovą Ašmenoje, kur šis nerūpestingai lei do laiką, čia jį suimti ir pasiųsti karaliui. Tačiau Tra kų vaivada Jonas Manvydas, gavęs iš vieno žmogaus žinią apie Žygimanto ketini- B o le slo v a s B vitrig a i- mus, įspėjo Boleslovą apie la p a b ė g a iš L ietu- gresiantį pavojų.
Susietas teiginys: t-022
Susieti teiginiai: t-022
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Argi sys rodė, jog jis sąžiningai laikysis duoto žodžio. Tuo visi buvo įsitikinę. Priesaika patvirtinto susitarimo pag rindiniai teiginiai buvo šie: turi būti amžinai laikomasi senojo Lietuvos susitarimo su Lenkija, tai yra unijos; Žygimantas niekad nesistengs be karaliaus ir karalystės luomų žinios bei pritarimo gauti karaliaus titulo ir iš rūpinti sau karališkąsias insignijas; savo įpėdiniu jis numatysiąs ir paskirsiąs ne ką kitą kaip karalių; jo sūnus Mykolas, Trakų bei Starodubo kunigaikštis, privaląs pasitenkinti šiomis žemėmis ir visada pripažinti kara liaus teises; Žygimantui mirus, Volynė turinti būti pri jungta prie Lenkijos karalystės; jeigu Mykolas mirtų nesulaukęs sūnaus, visos teisės į Trakų bei Starodubo kunigaikštystę atiteksią karaliui.
Susietas teiginys: t-004
Susieti teiginiai: t-004
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Visi tie didikai suvažiavo į Alšėnus pas kunigaikštį Jurgį ir vienbalsiai nutarė rinkti Didžiosios Kunigaikš tystės šeimininku Jogailos sūnų karalaitį Kazimierą l0, Lietuvos žemės tėvonį. Ir siunčia pas karalaitį į Lenkų žemę. į Sandomirą. pasiuntinius, ir išleido pas jį pa siuntiniais ponus Mykolą ir Joną Kęsgailas11. O Žygimantas buvo suėmęs rusų kunigaikščius: ku nigaikštis Olelka buvo įkalintas Kernavėje, o jo kuni gaikštienė su dvejetu sūnų kunigaikščių — Semionu ir Mykolu — Utenoje, o kunigaikštis Jurgis Lengvenai- tis — Trakuose. Po Žygimanto mirties ponai juos ne trukus paleido, ir kunigaikštis Lengvenaitis išvyko į Mstislavlį, o kunigaikštis Olelka su kunigaikštiene ir su sūnumis į Kopylių, o visi Lietuvos didikai ir kuni gaikštis Jurgis Alšėniškis — į Brastą, paskui savo pa siuntinius.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
retur (Šios klastingos tautos [gyvenamų žemių] viduryje, Nad- ruvoje, buvo vieta, kurią vadino Romove, gavusi savo vardą nuo Romos, o ten gyveno žmogus, vadinamas kriviu, kurį ger bė kaip popiežių, nes kaip valdovas popiežius valdo visuotinę tikinčiųjų bažnyčią, taip ir jo valiai bei potvarkiui pakluso ne tik minėtosios gentys, bet ir lietuviai, ir kitos tautos, gyvenu sios Livonijos žemėje. Toks didelis buvo jo autoritetas, kad ne tik jis pats, ne tik jo gentainiai, bet ir jo pasiuntinys, su jo kri vūle ar kokiu kitu žinomu ženklu keliaudamas per šių netikė lių žemes, sulaukdavo didžios kunigaikščių, kilmingųjų bei pra stuomenės pagarbos). Nepradedami aiškinti šios Dusburgie- čio kronikos vietos, pateiksime tą patį iš vėlesniojo jos perdir binio (rankraštis iš Slaptojo Karaliaučiaus archyvo), kur pasa kyta šitaip: In medio eorum fiât sita civitas Romowe, dicta a Roma, in qua habitabat eorum nobilior, dictus Crive, quem pa gani pro Papa habebant, cui omnes non solum Pruteni, sed ei Lithvani et Livonienses, veluti christiani Papae obediebant et tantum venerabantur, quod etiam suos nuntios, qui ejus bacu lum aut signum aliquod portabant ab eo missum, principes etiam et communis populus multo honore colebant et omnia praecep ta ejus firmiter servabant (Jų [žemės] viduryje buvo Romovės miestas, gavęs vardą nuo Romos, kuriame gyveno kilminges- nis iš jų, vadinamas kriviu, kurį stabmeldžiai laikė popiežiu mi, kurie visi - ne tik prūsai, bet ir lietuviai, ir livoniečiai - klausė jo kaip krikščionys popiežiaus ir taip jį gerbė, kad netgi jo pasiuntinius, nešinus jo lazda arba kokiu nors ženklu, jo siųstu, net kunigaikščiai ir prastuomenė priimdavo su didžiau sia pagarba ir griežtai vykdydavo visus jo nurodymus).