Zigmantas

PDF 173

Tačiau kai ten išaiškėjo, kad, užuot aptarus turkų klausimą, imperatoriaus imamasi gudrių užmačių siūlyti Vytautui Lietuvos karūną, lenkai tuo bemat pasipiktino, svarstymai nutrūko ir visi skubinai išsivažinėjo. Zigmantas, vis dėlto pasėjęs nesantaikos sėklą tarp brolių ir dviejų tautų, pargrįžęs tuoj pat išleido pasiuntinius su karūna pas Vytautą. Deja, tik dalis tos pasiuntinybės pasiekė Lietuvos sostinę: kai kuriuos jų didžialenkiai sulaikė prie sienos ir imperatoriaus aktus, kuriais Vytautui pripažįstamas karaliaus titulas, atėmė.

PDF 227

Lenkijos bajorai, pasipiktinę tokiu akiplėšišku Švitrigailos elgesiu, susirinkę Varkoje, nusprendė pirmiausia oficialiai nusiųsti pas jį pasiuntinius, kurie pareikalautų išlaisvinti karalių, o jeigu tai nieko neduotų, - surengti žygį į Lietuvą susirinkus ties Kijanų kaimu prie Viepšo4. Čia energingai reiškėsi popiežius Martynas V. Jis net imperatorių Zigmantą paragino rūpintis Jogailos išlaisvinimu ir pats asmeniškai savo autoritetu didžiai prie to prisidėjo5.

PDF 236-237

Nors iš kailio nėrėsi imperatorius Zigmantas ir diJurgis Lengvenaitis (vert. past.). 21 Id., p. 127. Slapt. archiv. 22 Praėjusiais metais aplankę Pabaiską, įsitikinome, kad žmonėse dar gyvi prisiminimai apie šioje vietoje vykusį garsų mūšį ir apie ten žuvusį kažkokį priešų kunigaikštį ar riterį. Kai kurie gyventojai, kad gimtosioms apylinkėms suteiktų daugiau solidumo, dargi įrodinėja, neišmanydami istorijos, kad anuomet ties Pabaisku galvą padėjęs čekų karalius Vaclovas ir pan. Pabaisko vietovė kalvota, tačiau atvira, o ten, kur dabar iškilusi nauja mūrinė bažnyčia, netgi gana graži. Žemė derlinga, Viktorijos upelis, nors mažas, bet vertas gražaus vardo. Pabaiskas yra parapijos kaimas, priklausantis vietiniam klebonui ir nutolęs nuo iš Vilniaus į Ukmergę einančio pašto trakto į kairę per 2 varstus, per pusę mylios už Kščeniškių. I šios knygos priede spausdiname Pabaisko klebonijos fundaciją. 220 ## Puslapis 237 I I I KNYGA dysis magistras gudriausiomis suktybėmis siekė, kad nutrūktų Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, grėsmingos jų užmačios žlugo; su Vladislovu Jogaila turėjo būti sudaryta ilgalaikė taika.

PDF 172

Paskutinieji šio didžio valdovo viešpatavimo metai buvo apnuodyti atkaklių pastangų siekti Lietuvai karūnos. Imperatorius Zigmantas, įsibaiminęs dėl tokio aiškaus Jogailos valstybės stiprėjimo, be to, svarbiausiu to meto politikos tikslu laikydamas visų krikščioniškųjų kraštų suvienijimą turkams atremti, nusprendė imtis bet ko, kad tik sukiršintų Jogailą su Vytautu ir Lietuvą nuo Lenkijos Timofiejewicz i Bojar cztoby posłał swoich Bojar k Wiłowtu i udariłby czołom za Pskowicz: i biasze tohda iemu brań s Kniazem Juriiem o Welikom Kniażenii, no obacze o wsem tom nebreh ureczesia, i na zimu prisła W el.

PDF 30-31

5 [apie gotų genties kilmę ir karo žygius]); yra ne kokios nors vienos tautos nomen gentile [giminės vardas], bet toks įvairių tautų sambūrio nomen sociale [bendruomenės vardas], koks yra frankų pavadinimas. 2 Apie Lietuvos ir Žemaitijos tapatumą ir apie tą jos dalijimą į aukštutinę ir žemutinę sužinome iš kuo patikimiausio šaltinio, iš didžiojo kunigaikščio Vytauto 1420 metais Romos imperatoriui Zigmantui rašvto laiško: Terra Samaytarum, - pa- 14 ## Puslapis 31 I KNYGA Visame tame plote, nuo senų senovės apaugusiame giriomis, palei gausių upių, versmių, ežerų krantus, stovėjo varganos medžioklių trobelės.

PDF 375

Nors Vytautas ėmėsi visų priemonių, kurios, jo galva, buvo reikalingos išsaugoti su Zigmantu ir Vaclovu sudarytam susitarimui, tačiau visos jo pastangos nuėjo niekais. Zigmantas, iš pat pradžių pasisakęs negalįs nepaisyti kryžiuočių reikalų, vėliau pareiškė, jog niekada nebūsiąs palankus lenkams, jeigu šie pradėsią karą su kryžiuočiais. Po to jis visokiais būdais (netgi žadėdamas karališkąjį vainiką Lietuvai) kurstė Vytautą atsiskirti su visomis Lietuvai priklausančiomis žemėmis nuo Lenkijos.

PDF 415

Imperatorius dėjosi nuliūdęs, nes esą nelaukęs šitokio atsisakymo, tačiau neilgai trukus, sakydamasis norįs plačiau visą reikalą aptarti, susitiko akis į akį su Vytautu. Pirmiausia jis kuo iškalbingiausiai išliaupsino Vytautą bei Lietuvą, o pastebėjęs, jog šių žodžių godžiai klausoma, ryžosi lemiamu žingsniu palenkti nuo pataikavimo apsalusią širdį. Jis esą smarkiai apgailestaująs, kad šitaip išgarsėjęs karo žygiais bei šitokių didelių žemių valdovas, karalius savo padėtimi bei svoriu, neturįs karaliaus titulo ir vainiko.

PDF 417-418

Atvykęs į Lenkiją, jis sukvieIšsiskiisto Lucko sutė Korčine seimą, norėdamas, važiavimo dalyviai kad karalystės luomai nuspręstų, kaip dera priešintis nesaikingiems Vytauto potroškiams. Karaliui išvykus, ir imperatorius, apsvarstęs su Vytautu svarbiausius klausimus, nebedrįso ilgiau čia užtrukti ir patraukė tiesiai iš Volynės į Vengriją. Išvykstančiam Vytautas davė galybę dovanų pridėjęs ir Vilniaus įkūrėjo Gedimino nukauto tauro garsųjį ragą, išmoningai papuoštą auksu bei brangakmeniais.

PDF 422

Šitaip jis kalbėjo viešai, tuo tarpu slaptomis susitarė pagreitinti pakėlimą į sostą ir nustatė, jog tai įvyks kitų metų rugsėjo 16. Karalius Jogaila, sužinojęs iš pasiuntinių, kaip pakrypo šis reikalas, susimanė ieškoti užtarėjų ir, kreipęsis į aukščiausiąją krikščioniškojo pasaulio galybę, apie viską pranešė Romos popiežiui. O šis, neabejodamas, jog Vytauto vainikavimo sukelti didžiuliai sąmyšiai iš pamatų sukrės krikščioniškąją valstybę, paragino Zigmantą bei Vytautą atsisakyti savo sumanymo. Tačiau ligai išgydyti jau nebeužteko gydytojo, reikėjo veiksmingesnių priemonių. Jedlnioje sukvietė lenkų seimą, kuris nutarė, jog reikia pastatyti ginkluotas saugas visuose keliuose Lenkijos pasienyje ir uoliai žiūrėti, kad ir imperatoriaus, ir Vytauto žygūnai negalėtų prasmukti nei į vieną, nei į kitą pusę.

PDF 260

4 Pasiūlymų, kad Vytautas siekių karaliaus vainiko, iškėlė ne Jogaila, o Vokietijos imperatorius Zigmantas. Pirmų kaitų jis siūlė Vytautui vainikuotis dar 1410 m. balandžio mėn. per susitikimų su Vytautu Slovakijoje, Kežmarko mieste, norėdamas kryžiuočių naudai išardyti Lenkijos ir Lietuvos sųjungų. Tačiau to meto aplinkybėmis Vytautas nesileido j derybas. Antrų kartų vainikavimo pasiūlymų Zigmantas iškėlė 1429 m.

PDF 215

Tai vyko Lucke Šv. Jono Krikštytojo dieną Viešpaties gimimo 1388 metais. Prie liudytojų, tuo metu su mumis buvusių: su Lucko vaivada, su Limantu ir Zigmantu - kareiviais arba bajorais iš Lietuvos; su Mangaila iš Ašmenos, taip pat iš Lietuvos ir daugelio kitų patikimų liudytojų, ten buvusių.

PDF 421

Tačiau netrukus, gavęs slaptų laiškų iš kai kurių lenkų, kuriems ne tiek rūpėjo visuotinė gerovė, kiek jų paties nauda, jis vėl pradėjo puoselėti senąsias viltis ir pasiuntiniams kuo griežčiausiai atsakė. Jis, girdi, pasirodytų esąs tikras begėdis, ko gero, nedorėlis, kurį amžinai blogu žodžiu minėtų busimosios kartos, jeigu nutrauktų nuo pusbrolio galvos karališkąjį vainiką ir pats jį užsidėtų, tada neabejotinai patirtų iš žmonių daugiau gėdos nei garbės. Tegu Jogaila sveikas sau karaliaująs, tegu turįs vainiką, kurį, lenkams pritariant, jam davęs dangus, tačiau tegu jis nepavydįs Vytautui vainiko, į kurį kelią nurodžiusi dangaus įkvėpta draugų malonė.

PDF 422

Šitaip jis kalbėjo viešai, tuo tarpu slaptomis susitarė pagreitinti pakėlimą į sostą ir nustatė, jog tai įvyks kitų metų rugsėjo 16. Karalius Jogaila, sužinojęs iš pasiuntinių, kaip pakrypo šis reikalas, susimanė ieškoti užtarėjų ir, kreipęsis į aukščiausiąją krikščioniškojo pasaulio galybę, apie viską pranešė Romos popiežiui. O šis, neabejodamas, jog Vytauto vainikavimo sukelti didžiuliai sąmyšiai iš pamatų sukrės krikščioniškąją valstybę, paragino Zigmantą bei Vytautą atsisakyti savo sumanymo. Tačiau ligai išgydyti jau nebeužteko gydytojo, reikėjo veiksmingesnių priemonių. Jedlnioje sukvietė lenkų seimą, kuris nutarė, jog reikia pastatyti ginkluotas saugas visuose keliuose Lenkijos pasienyje ir uoliai žiūrėti, kad ir imperatoriaus, ir Vytauto žygūnai negalėtų prasmukti nei į vieną, nei į kitą pusę.

PDF 11

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 325-326

Juk kai Brandenburgo markgrafas Zigmantas, jau praradęs visas viltis pasiekti Lenkijos sostą, buvo užsiėmęs kitais planais, tai yra gauti Vengriją per vedybas su vyresniąja Jadvygos* 1 seserimi Marija, nesiliovė Naruševičius anksčiau nurodytoje vietoje, stengėsi turėti tvirtus žentų pečius, tad tuo atveju, jeigu santuoka įvyktų, skiria du šimtus tūkstančių raudonųjų auksinų, laiduodama ta sumą kai kuriomis savo valdomis. Savo ruožtu, jeigu dėl kitos pusės kaltės vedybos iširtų, jam ši kvota taip pat turėtų būti išmokėta (Pray. - P. 174, senajame Belsko leidime: p. 268*). Naruševičius (t. VII. - Kn. IV - Nuoroda nr. 129) cituoja šią priešvedybinę sutartį pažodžiui. 1 Stenzel. Gesch. der Preuss. Staats. - Th. I. - S. 132; taip pat: Kurz. Gesch. unter. H. Albrecht III. - B. I. - S. 109. Šie autoriai tvirtai teigia, kad jau 1384 metais Zigmantas buvo Marijos vyras. Tačiau Helvigas chronologiniame leidinyje (Zeitrechnung. - S. 161) vienoje transakcijoje pažymi, kad tai įvyko 1385 metais, tikriausiai pradžioje; kas mūsų išdėstyto reikalo nesumenkina. 327 pavydžia akimi sekęs Vilhelmo, anos sužadėtinio, gal tiesiog savo politiniais sumetimais; išsiuntė kunigaikštį Henriką Butautą, žinomą mums rusišku Boriso vardu, pas Jogailą, ir pastarasis ar dar sutvirtino jau būtą sumanymą vesti Jadvygą, ar pats tokią mintį broliui įpiršo, žodžiu, apsiėmė tuo pasirūpinti