Zigmantas

PDF 173

Tačiau kai ten išaiškėjo, kad, užuot aptarus turkų klausimą, imperatoriaus imamasi gudrių už­ mačių siūlyti Vytautui Lietuvos karūną, lenkai tuo bemat pasipiktino, svarstymai nutrūko ir visi skubinai išsivažinė- jo. Zigmantas, vis dėlto pasėjęs nesantaikos sėklą tarp bro­ lių ir dviejų tautų, pargrįžęs tuoj pat išleido pasiuntinius su karūna pas Vytautą. Deja, tik dalis tos pasiuntinybės pasie­ kė Lietuvos sostinę: kai kuriuos jų didžialenkiai sulaikė prie sienos ir imperatoriaus aktus, kuriais Vytautui pripažįsta­ mas karaliaus titulas, atėmė.

PDF 227

Lenkijos bajorai, pasipiktinę tokiu akiplėšišku Švitri­\ngailos elgesiu, susirinkę Varkoje, nusprendė pirmiausia ofi­\ncialiai nusiųsti pas jį pasiuntinius, kurie pareikalautų išlais­\nvinti karalių, o jeigu tai nieko neduotų, - surengti žygį į \nLietuvą susirinkus ties Kijanų kaimu prie Viepšo4. Čia ener­\ngingai reiškėsi popiežius Martynas V. Jis net imperatorių Zig­\nmantą paragino rūpintis Jogailos išlaisvinimu ir pats asme­\nniškai savo autoritetu didžiai prie to prisidėjo5.

PDF 236-237

Nors iš kailio nėrėsi imperatorius Zigmantas ir di- Jurgis Lengvenaitis (vert. past.). 21 Id., p. 127. Slapt. archiv. 22 Praėjusiais metais aplankę Pabaiską, įsitikinome, kad žmonėse dar gyvi prisiminimai apie šioje vietoje vyku­ sį garsų mūšį ir apie ten žuvusį kaž­ kokį priešų kunigaikštį ar riterį. Kai kurie gyventojai, kad gimtosioms apylinkėms suteiktų daugiau soli­ dumo, dargi įrodinėja, neišmanyda­ mi istorijos, kad anuomet ties Pa­ baisku galvą padėjęs čekų karalius Vaclovas ir pan. Pabaisko vietovė kalvota, tačiau atvira, o ten, kur da­ bar iškilusi nauja mūrinė bažnyčia, netgi gana graži. Žemė derlinga, Viktorijos upelis, nors mažas, bet vertas gražaus vardo. Pabaiskas yra parapijos kaimas, priklausantis vie­ tiniam klebonui ir nutolęs nuo iš Vil­ niaus į Ukmergę einančio pašto trak­ to į kairę per 2 varstus, per pusę mylios už Kščeniškių. I šios knygos priede spausdiname Pabaisko kle­ bonijos fundaciją. 220 ## Puslapis 237 I I I KNYGA dysis magistras gudriausiomis suktybėmis siekė, kad nu­ trūktų Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, grėsmingos jų užma­ čios žlugo; su Vladislovu Jogaila turėjo būti sudaryta ilga­ laikė taika.

PDF 172

Paskutinieji šio didžio valdovo viešpatavimo \nmetai buvo apnuodyti atkaklių pastangų siekti Lietuvai \nkarūnos. Imperatorius Zigmantas, įsibaiminęs dėl tokio aiš­\nkaus Jogailos valstybės stiprėjimo, be to, svarbiausiu to meto \npolitikos tikslu laikydamas visų krikščioniškųjų kraštų su­\nvienijimą turkams atremti, nusprendė imtis bet ko, kad \ntik sukiršintų Jogailą su Vytautu ir Lietuvą nuo Lenkijos\nTimofiejewicz i Bojar cztoby posłał \nswoich Bojar k Wiłowtu i udariłby \nczołom za Pskowicz: i biasze tohda ie- \nmu brań s Kniazem Juriiem o Welikom \nKniażenii, no obacze o wsem tom ne- \nbreh ureczesia, i na zimu prisła W el.

PDF 30-31

5 [apie gotų genties kilmę ir \nkaro žygius]); yra ne kokios nors vie­\nnos tautos nomen gentile [giminės \nvardas], bet toks įvairių tautų sam­\nbūrio nomen sociale [bendruomenės \nvardas], koks yra frankų pavadini­\nmas.\n2\nApie Lietuvos ir Žemaitijos tapatu­\nmą ir apie tą jos dalijimą į aukštuti­\nnę ir žemutinę sužinome iš kuo pa­\ntikimiausio šaltinio, iš didžiojo \nkunigaikščio Vytauto 1420 metais \nRomos imperatoriui Zigmantui ra- \nšvto laiško: Terra Samaytarum, - pa-\n14\n\n## Puslapis 31\n\nI KNYGA\nVisame tame plote, nuo senų senovės apaugusiame girio­\nmis, palei gausių upių, versmių, ežerų krantus, stovėjo var­\nganos medžioklių trobelės.

PDF 375

Nors Vytautas ėmėsi visų priemonių, kurios, jo galva, buvo reikalingos išsaugoti su Zigmantu ir Vaclovu sudarytam susitarimui, tačiau visos jo pastangos nuėjo niekais. Zigmantas, iš pat pradžių pasisakęs negalįs ne­ paisyti kryžiuočių reikalų, vėliau pareiškė, jog niekada nebūsiąs palankus lenkams, jeigu šie pradėsią karą su kryžiuočiais. Po to jis visokiais būdais (netgi žadėdamas karališkąjį vainiką Lietuvai) kurstė Vytautą atsiskirti su visomis Lietuvai priklausančiomis žemėmis nuo Len­ kijos.

PDF 415

Imperatorius dė­ josi nuliūdęs, nes esą nelau­ kęs šitokio atsisakymo, tačiau neilgai trukus, sakydamasis norįs plačiau visą reikalą ap­ tarti, susitiko akis į akį su Vytautu. Pirmiausia jis kuo iškalbingiausiai išliaupsino Vytautą bei Lietuvą, o pastebėjęs, jog šių žodžių go­ džiai klausoma, ryžosi lemiamu žingsniu palenkti nuo pataikavimo apsalusią širdį. Jis esą smarkiai apgai­ lestaująs, kad šitaip išgarsėjęs karo žygiais bei šito­ kių didelių žemių valdovas, karalius savo padėtimi bei svoriu, neturįs karaliaus titulo ir vainiko.

PDF 417-418

Atvykęs į Lenkiją, jis sukvie-\nIšsiskiisto Lucko su-\ntė Korčine seimą, norėdamas,\nvažiavimo dalyviai\nkad karalystės luomai nu­\nspręstų, kaip dera priešintis\nnesaikingiems Vytauto potroškiams. Karaliui išvykus, ir\nimperatorius, apsvarstęs su Vytautu svarbiausius klau­\nsimus, nebedrįso ilgiau čia užtrukti ir patraukė tiesiai\niš Volynės į Vengriją. Išvykstančiam Vytautas davė\ngalybę dovanų pridėjęs ir Vilniaus įkūrėjo Gedimino\nnukauto tauro garsųjį ragą, išmoningai papuoštą auksu\nbei brangakmeniais.

PDF 422

Šitaip jis kalbėjo viešai, tuo tarpu slaptomis susitarė pagreitinti pakėlimą į sostą ir nustatė, jog tai įvyks kitų metų rugsėjo 16. Karalius Jogaila, sužinojęs iš pasiuntinių, kaip pa­ krypo šis reikalas, susimanė ieškoti užtarėjų ir, kreipęsis į aukščiausiąją krikščioniškojo pasaulio galybę, apie viską pranešė Romos popiežiui. O šis, neabejodamas, jog Vytau­ to vainikavimo sukelti didžiuliai sąmyšiai iš pamatų su- krės krikščioniškąją valstybę, paragino Zigmantą bei Vytautą atsisakyti savo sumanymo. Tačiau ligai išgy­ dyti jau nebeužteko gydytojo, reikėjo veiksmingesnių priemonių. Jedlnioje sukvietė lenkų seimą, kuris nu­ tarė, jog reikia pastatyti ginkluotas saugas visuose ke­ liuose Lenkijos pasienyje ir uoliai žiūrėti, kad ir impera­ toriaus, ir Vytauto žygūnai negalėtų prasmukti nei į vie­ ną, nei į kitą pusę.

PDF 260

4 Pasiūlymų, kad Vytautas siekių karaliaus vainiko, iškėlė ne Jogaila, o Vokietijos imperatorius Zigmantas. Pirmų kaitų jis siūlė Vytautui vainikuotis dar 1410 m. balandžio mėn. per susitikimų su Vytautu Slovakijoje, Kežmarko mieste, norėdamas kryžiuočių naudai išardyti Lenkijos ir Lietuvos sųjungų. Tačiau to meto aplinkybėmis Vytautas nesileido j derybas. Antrų kartų vainikavimo pasiūlymų Zigmantas iškėlė 1429 m.

PDF 215

Tai vyko Lucke Šv. Jono Krikštytojo dieną Viešpaties gimi­ mo 1388 metais. Prie liudytojų, tuo metu su mumis buvusių: su Lucko vaivada, su Limantu ir Zigmantu - kareiviais arba bajorais iš Lietuvos; su Mangaila iš Ašmenos, taip pat iš Lie­ tuvos ir daugelio kitų patikimų liudytojų, ten buvusių.

PDF 421

Tačiau netrukus, gavęs slaptų laiš­ kų iš kai kurių lenkų, kuriems ne tiek rūpėjo visuotinė gerovė, kiek jų paties nauda, jis vėl pradėjo puoselėti senąsias viltis ir pasiuntiniams kuo griežčiausiai atsa­ kė. Jis, girdi, pasirodytų esąs tikras begėdis, ko gero, nedorėlis, kurį amžinai blogu žodžiu minėtų busimo­ sios kartos, jeigu nutrauktų nuo pusbrolio galvos kara­ liškąjį vainiką ir pats jį užsidėtų, tada neabejotinai pa­ tirtų iš žmonių daugiau gėdos nei garbės. Tegu Jogaila sveikas sau karaliaująs, tegu turįs vainiką, kurį, len­ kams pritariant, jam davęs dangus, tačiau tegu jis nepavydįs Vytautui vainiko, į kurį kelią nurodžiusi dangaus įkvėpta draugų malonė.

PDF 422

Šitaip jis kalbėjo viešai, tuo tarpu slaptomis susitarė pagreitinti pakėlimą į sostą ir nustatė, jog tai įvyks kitų metų rugsėjo 16. Karalius Jogaila, sužinojęs iš pasiuntinių, kaip pa­ krypo šis reikalas, susimanė ieškoti užtarėjų ir, kreipęsis į aukščiausiąją krikščioniškojo pasaulio galybę, apie viską pranešė Romos popiežiui. O šis, neabejodamas, jog Vytau­ to vainikavimo sukelti didžiuliai sąmyšiai iš pamatų su- krės krikščioniškąją valstybę, paragino Zigmantą bei Vytautą atsisakyti savo sumanymo. Tačiau ligai išgy­ dyti jau nebeužteko gydytojo, reikėjo veiksmingesnių priemonių. Jedlnioje sukvietė lenkų seimą, kuris nu­ tarė, jog reikia pastatyti ginkluotas saugas visuose ke­ liuose Lenkijos pasienyje ir uoliai žiūrėti, kad ir impera­ toriaus, ir Vytauto žygūnai negalėtų prasmukti nei į vie­ ną, nei į kitą pusę.

PDF 263

Sis Sedbaras buvo Ukmergės vietininkas. 1432 m. jis ligu- ruoja tarp kitų liudininkų Ldk Švitrigailos sutartyje su kryžiuo­ čiais. Apie jo kelionę j Komą Vytauto karaliaus vainiko reikalu iš kitų šaltinių nieko nežinoma. Matyt, čia susiduriama su vienu iš Kęsgailų gimines padavimų.

PDF 11

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 325-326

Juk kai Brandenburgo markgrafas Zigmantas, jau praradęs visas viltis pasiekti Len­ kijos sostą, buvo užsiėmęs kitais planais, tai yra gauti Vengriją per vedybas su vyresniąja Jadvygos* 1 seserimi Marija, nesiliovė Naruševičius anksčiau nurodytoje vietoje, stengėsi turėti tvirtus žentų pečius, tad tuo atveju, jeigu santuoka įvyktų, skiria du šimtus tūkstančių raudonųjų auksinų, laiduodama ta sumą kai kuriomis savo valdomis. Savo ruožtu, jeigu dėl kitos pusės kaltės vedybos iširtų, jam ši kvota taip pat turėtų būti išmokėta (Pray. - P. 174, senajame Belsko leidime: p. 268*). Naruševičius (t. VII. - Kn. IV - Nuoroda nr. 129) cituoja šią priešvedybinę sutartį pažodžiui. 1 Stenzel. Gesch. der Preuss. Staats. - Th. I. - S. 132; taip pat: Kurz. Gesch. unter. H. Albrecht III. - B. I. - S. 109. Šie autoriai tvirtai teigia, kad jau 1384 metais Zigmantas buvo Marijos vyras. Tačiau Helvigas chronolo­ giniame leidinyje (Zeitrechnung. - S. 161) vienoje transakcijoje pažymi, kad tai įvyko 1385 metais, tikriausiai pradžioje; kas mūsų išdėstyto reikalo nesumenkina. 327 pavydžia akimi sekęs Vilhelmo, anos sužadėtinio, gal tiesiog savo politiniais sumetimais; išsiuntė kunigaikštį Henriką Bu­ tautą, žinomą mums rusišku Boriso vardu, pas Jogailą, ir pas­ tarasis ar dar sutvirtino jau būtą sumanymą vesti Jadvygą, ar pats tokią mintį broliui įpiršo, žodžiu, apsiėmė tuo pasirūpin­ ti