Narbutas Zenoną vaizduoja kaip klastingą valdovą, kuris 479 m. kurstė Teodoriką prieš Odoakrą, bet Teodorikas nesileido sukurstomas. Nors Teodorikas gerai perprato ketinimus visuomet klastingo Zenono, kuris jau seniau, dar 479 metais, kurstė jį prieš Odoakrą, kai po Nepo mirties nenorėjo laikyti Italijoje jo įtakingo vieti ninko; tačiau tuomet Teodorikas nesileido sukurstomas.
Galop jis slapta susitarė su Teodoriku, pasikliaudamas pažadais, o gal vildamasis sukelti barbarų valdovų tarpusavio karą; abiem šalims nusilpus, atsirastų proga pašalinti juos abu, be to, jis leido ostrogotams grobti ir Romą, ir Italiją. Nors Teodorikas gerai perprato ketinimus visuomet klastingo Zenono, kuris jau seniau, dar 479 metais, kurstė jį prieš Odoakrą, kai po Nepo mirties nenorėjo laikyti Italijoje jo įtakingo vietininko; tačiau tuomet Teodorikas nesileido sukurstomas. Bet dabartinėmis aplinkybėmis surengti Italijos žygį paskatino jį kiti dalykai, kuriuos įkvėpė asmeninis pavydas ir troškimas įgyti geresnį kraštą Italijoje, negu jam priklausė Mezijoje.
Nors Teodorikas gerai perprato ketinimus visuomet klastingo Zenono, kuris jau seniau, dar 479 metais, kurstė jį prieš Odoakrą, kai po Nepo mirties nenorėjo laikyti Italijoje jo įtakingo vieti ninko; tačiau tuomet Teodorikas nesileido sukurstomas.
Galop jis slapta susitarė su Teodoriku, pasikliaudamas pažadais, o gal vildamasis sukelti barbarų valdovų tarpusavio karą; abiem šalims nusilpus, atsirastų proga pašalinti juos abu, be to, jis leido ostrogotams grobti ir Romą, ir Italiją. Nors Teodorikas gerai perprato ketinimus visuomet klastingo Zenono, kuris jau seniau, dar 479 metais, kurstė jį prieš Odoakrą, kai po Nepo mirties nenorėjo laikyti Italijoje jo įtakingo vietininko; tačiau tuomet Teodorikas nesileido sukurstomas. Bet dabartinėmis aplinkybėmis surengti Italijos žygį paskatino jį kiti dalykai, kuriuos įkvėpė asmeninis pavydas ir troškimas įgyti geresnį kraštą Italijoje, negu jam priklausė Mezijoje.