Karalaičiui Vladislovui įkalbėjus, LDK kariuomenė laikinai sutiko paklusti Stanislovui Liubomirskiui.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 118
Vėliau,\nkai kariai sužinojo apie savo vado mirtį,\nlietuvių kariuomenė nenorėjo paklusti\nkaralystės didžiajam etmonui Stanislovui\nLiubomirskiui, tik karalaičiui Vladislovui\nįkalbėjus LDK kariuomenė sutiko jam laiki-\nnai paklusti.\n\nMūšio padariniai\nMūšyje prie Chotino lietuvių ir lenkų ka-\nriuomenės, kompensuodamos artilerijos\n\nKautynėse sulaužę\nsavo ietis, husarai\nišsitraukdavo pala-\nšus, konceržus arba\nkardus\n\nVenecijos Schiavona (tariasi skjavona).
Gediminas padėjo Vladislovui kariauti su Brandenburgo markgrafu Voldemaru.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 210-211
Dvidešimt keturis tūkstančius lenkų be\nlaisvių dovanojo nelyginant kraitį. Lenkai ėmė naujas\n2 J 2\n\n## Puslapis 211\n\nviltis puoselėti; naudodamiesi tvirta taika, jie ėmė rū\npestingai prižiūrėti tas pasienio žemes, kurias arba prie\nšas buvo kalaviju nusiaubęs, arba patys palikę ne\ngyvenamas dėl nuolatinių antpuolių, Gediminas padėjo\nvėliau Vladislovui kariauti\nsu Voldemaru, Brandenburgo\nmarkgrafu. Šiuo žygiu buvo\nnusiaubti\ndidžiuliai\npriešo\nvaldų plotai, ypač dėl to, kad\nlietuviai nelyginant laukiniai\nstabmeldžiai niokojo šventas ir nešventas vietas, nie\nko nepaisydami ir nerodydami jokios pagarbos tikėji\nmui.
Gediminas atskubėjo į pagalbą Vladislovui ir kariuomenės dalinius patikėjo vadovauti savo sūnums.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 213
Mat Lenkija, kuri visaip\niki šiol stengėsi išsaugoti taiką, ėmė rengtis karui su\nordinu; skriausdami kaimynus, kaip ligi šiol skriaudė,\nkryžiuočiai ir padarė karą neišvengiamą. Vladislovui į\npagalbą nuskubėjo pats Gediminas, atskiriems kariuo\nmenės daliniams vadovauti\npatikėjęs sūnums. Nunioko\njęs Kulmo kraštą, nuvijęs\nkryžiuočius ligi Drevantos,\napiplėšęs ir išdeginęs bemaž\nvisą* Prūsiją ir kelis kartus į\nLietuvą išsivaręs didžiulį gro\nbį, Gediminas ilgainiui ant savo pečių užsikrovė visą\nkaro naštą.
Kitoj pusėj Boleslovas Kreivburnis bengdamos paskaidė ūkę tarp sūnų savo Vladislovo, Mieško, Henriko ir Kazimiero, kurie, nekakindamos tuo pa dalijimu, lig tėvui nustipus, lig sūnūs sukeršto.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 161
Yra raštuose randama, jog tą metą Vsevolodas, kunigaikštis Naugardo, kariavęs su lietuviais ir ana- 1135 pus Daugavos lietuvių kraštą Lotaviją, arba Letga- liją, tai yra Lietuvos galą, nuteriojęs ir į pilį Jurje- vą, arba Tarapatą, įsilaužęs, bet koksai galas buvo tos karės, nėra parašyta. Kitoj pusėj Boleslovas Kreivburnis bengdamos paskaidė ūkę tarp sūnų savo Vladislovo, Mieško, Henriko ir Kazimiero, kurie, nekakindamos tuo pa dalijimu, lig tėvui nustipus, lig sūnūs sukeršto. Vla dislovo žmona buvo lyčium tų kerštų, kuri, gobė- damos valdžios, įgundino savo vyrą brolių dalis atimti.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Lenkai ėmė naujas 2 J 2 viltis puoselėti; naudodamiesi tvirta taika, jie ėmė rū pestingai prižiūrėti tas pasienio žemes, kurias arba prie šas buvo kalaviju nusiaubęs, arba patys palikę ne gyvenamas dėl nuolatinių antpuolių, Gediminas padėjo vėliau Vladislovui kariauti su Voldemaru, Brandenburgo markgrafu. Šiuo žygiu buvo nusiaubti didžiuliai priešo valdų plotai, ypač dėl to, kad lietuviai nelyginant laukiniai stabmeldžiai niokojo šventas ir nešventas vietas, nie ko nepaisydami ir nerodydami jokios pagarbos tikėji mui. Dėl vieno bajoro nepaprastos drąsos žuvo pulko vadas Dovydas, garsus sve- L ietu vio v a d o D o v y - timuose kraštuose karo žy do š lo v ė ir m irtis giais, o tėvynėje aukščiau siomis pareigybėmis ir gimi nyste su valdovu, kurio dukterį buvo vedęs; jis žuvo tada, kai, grįždamas su kariuomene namo, siaubė Ma- zoviją.