Vladislovas Jogaila

PDF 52

Palikdamas Vilnių, Trakų pilies gynybą ir valdžią pavedė savo sūnui, jaunajam Vytautui. Kai visa tai vyko, Jogaila, seniai laukęs tinkamo meto at­ gauti savo paveldą ir atkeršyti už Vaidilos mirtį, sutelkė ne­ mažas pajėgas ir, turėdamas ryšių su Vilniaus miestiečiais, nusprendė užimti Vilnių ir Trakus. Hanulas, arba Hanka32, užmuš, o mūsų kraštą užvaldys.

PDF 127

Stanislovo katedra8. Iškilmingai, dalyvaujant lietuvių ir lenkų kunigaikščiams bei didikams, ją pašventino Gniezno arkivyskupas Bodzanta, o karalienė Jadvyga iš savo pačios lobyno skrynių apdovanojo brangiais rykais ir visokia manta. Lenkų didžponiams patarus, pir­ muoju Vilniaus diecezijos vyskupu Vladislovas Jogaila iš­ rinko Andrių iš Vasilevo Važilą, dar vadinamą Vasilionu, iš Jastžembcų giminės, lenką, Mažesniųjų brolių ordino vie­ nuolį, Cereto vyskupą, kadaise Vengrijos karalienės Elžbie­ tos nuodėmklausį, pavyzdingą vyrą ir garsų pamokslinin­ ką9.

PDF 145

Pamažu ėmė telktis išsisklaidę gyventojai ir statytis namus ant degėsių. Tačiau Moskožev- skis, iškamuotas nesibaigiančių karo rūpesčių ir nebenorėda­ mas taikstytis su Skirgailos paikais įnoriais, grąžino karaliui Vilniaus seniūno pareigas, kurias Jogaila tuojau pat pavedė Jonui Olesnickiui, gerokai sustiprinusiam abiejų pilių įgu­ las37. Ir Lietuvos dvasininkija nebuvo karaliaus dosnumo apeita, mat tuo metu jis išties stengėsi visokiais būdais už­ glaistyti dar šviežius krašto niokojimo pėdsakus.

PDF 156-157

140 ## Puslapis 157 Il KNYGA godamas tiesiog kasdien aukoti skaitytines mišias už savo mirusius brolius kunigaikščius: Kazimierą Karigailą ir Aleksandrą Vygantą58. Kitais metais (1397 m.) atvykęs į Lie­ tuvą, Vladislovas Jogaila, kartu su kunigaikščiu Vytautu, atlygindami Vilniaus vyskupui Andriui už tokį dorą jo pa­ sišventimą, negailint savęs ir turto, nepaisant daugybės pa­ vojų, tykančių skleidžiant krikščioniškąjį mokymą tarp nau- jakrikščių Lietuvoje, iš savo iždo laidavo jam dviejų šimtų markių metines pajamas - šimtą iki gyvos galvos, o kitą šimtą, kol neįsigalės taika tarp Lietuvos ir kryžiuočių59.

PDF 161

Didysis kunigaikštis ne­\nteko savo žirgų ir brangenybių, o žala, kurią per tai patyrė, \nkaip įkainojo patys Vilniaus gyventojai, siekė iki 60 tūkstan­\nčių sidabro luitų65 • . Vladislovas Jogaila, aukščiausiąją valdžią \nLietuvoj patikėdamas Vytautui, buvo paėmęs iš jo iškilmingą \naktą (1401 m.), laiduojantį, kad po Vytauto mirties Lietuva ir \nRusia, ištisai visa, pereisianti karaliaus valdžion ir būsianti pri­\njungta prie Lenkijos.

PDF 227

Beprotiškai įniršęs, kaip sako Lietuvos istorikai3, užsipuolė karalių, užgauliai priekaištau­ damas jam ir jį supantiems lenkams, kad Podolę, nuo seno priklausančią Lietuvai, norį neteisėtai iš jo atimti. Beginklis Jogaila su visa savo palyda buvo įkalintas pilyje ir daugybės kareivių saugojamas. Tačiau kai ši jo nelaisvė gana ilgai užsi­ tęsė, apie tai pasklido žinia ne tik Lenkijoje, bet ir tolesnėse šalyse.

PDF 145

Ir Lietuvos dvasininkija nebuvo karaliaus dosnumo apeita, mat tuo metu jis išties stengėsi visokiais būdais už­ glaistyti dar šviežius krašto niokojimo pėdsakus. Katedra ir Vilniaus kapitula vėlei gavo iš Vladislovo Jogailos pavel­ dėjimo teise Panerius, kadaise Algirdui, o po jo Jogailai pri­ klausiusią valdą, be to, dar kitų mažesnių pajamų38. Taip 37 Mano nuomonė, Strijkovskis klysta nurodydamas, esą jau tuo lai­ kotarpiu Skirgailai buvusi paskirta Kijevo kunigaikštystė, bet tai įvyko po poros metų, po karaliaus ir Vy­ tauto sudarytos sutarties.

PDF 276

Atrodo, kad kiekvienas jų miestui ginti privalėjo tu­ rėti šarvus, muškietą ir ragotinę, o miesto taryba - stebėti, kad bendromis lėšomis išlaikomos patrankos ir arkebuzos bū­ tų gerai prižiūrimos. Miesto sargyba ir policija, laikinai pri­ klausiusi pilies tarnybai, dar pagal Vladislovo Jogailos po­ tvarkį, po to, kai miestą apjuosė mūrine siena, buvo sugrąžinta magistratui - karaliaus Žygimanto 1522 metų įsakymu. Ma­ gistratas, Krokuvos miesto pavyzdžiu, turėjo išlaikyti 24 įpras­ tinės ginkluotės sargybinius, kad tvarkos mieste būtų žiūri­ ma dieną ir naktį.

PDF 231

Tuomet, kai protai jau buvo nuteikti prieš didįjį kunigaikštį, karalius Vladislovas Jogaila, gerai žinodamas, kas Lietuvoje dedasi, ir suprasdamas, jog namų karui nebus galo, kol nepavyks brolio nuo šio krašto valdžios nušalinti, nusprendė didžiuoju kunigaikščiu pakel­ ti Starodubo kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitė Vytauto bro­ lį. Tačiau šį sumanymą ir slaptus pasitarimus su Žygiman­ tu sugebėta išlaikyti gilioje paslaptyje. Jogaila, kad greičiau įgyvendintų savo ketinimus, netgi sugebėjo sumaniai nu­ raminti jau nujautusį savo nesaugumą Švitrigailą, kai pa­ imtus į nelaisvę paskutiniame kare Voluinėje du lietuvių didikus - Rumbautą ir Goštautą - išlaisvino ir atsiuntė jam į Vilnių13.

PDF 133

Rogėse pasislėpusiems žmonėms pavyko patekti į pilį, bet sargybai vadovavęs Sudimantas, perspėtas gyven­ tojų, davė atkirtį, visas tas pastangas užimti Vilnių niekais pavertė anksčiau negu suspėjo Vytautas su kariauna19. Ne­ paisant tos Vilniuje buvusios maišaties, vis dėlto 1389 me­ tams baigiantis atvyko Poznanės vyskupas Dobrogostas ir kaip popiežiaus Urbono VI pasiuntinys paskelbė bulę, ku­ rios galia, atsiliepiant į karaliaus Vladislovo ir karalienės Jad­ vygos prašymą, vietovė, vadinama Vilniumi ir laikytina mies­ tu, o bažnyčia, pastatyta ant pagonių šventyklos griuvėsių, šv. Stanislovo garbei, iškilmingai pripažinta katedra.

PDF 128

Ati­ teko jai ir Dubrovno pavietas, kadaise buvusi iš Lietuvos istorijos žinomo Jogailos patikėtinio Vaidilos nuosavybė. Tas lėšas Vladislovas Jogaila dar padidino skirdamas katedrai ir vyskupams nemažą Vilniaus miesto dalį - visą plotą nuo pilies iki pat Šv. Mikalojaus kapinių netoli Rūdninkų vartų, o kitoje pusėje - ligi Trakų kelio, dovanodamas ten ir aikštes, ir namus, net su gyventojais11.

PDF 49

Siekiant didelės valdžios jam labiausiai trukdė se­ nasis Kęstutis - ir dėdės autoritetu, ir mūšiuose pelnyta šlo­ ve, o juolab griežtu ir nepalenkiamu būdu, todėl Jogaila visas jėgas sutelkė pirmiausia nusikratyti dėde, kaip artimiausiu, nes Trakuose gyvenusiu, kaimynu. Nuo tos akimirkos užvi­ rė dvejus metus trukusi kova, ir Vilniui šio vidaus karo 27 Jogaila (Jagiełło) lietuviškai iš tiesų buvo vadinamas Jagajłło, ir doku­ mentuose lotyniškai būdavo rašoma: Jagail, arba Jagal, Dei gratia rex in Let- tovia [Jogaila, arba Jagėla, Dievo ma­ lone lietuvių karalius]. Lenkai jį va­ dindavo trumpumo dėlei -Jagiełło, o lotyniškai - jagelo.

PDF 56

Tuo metu pakitusi kaimyninės Lenki­ jos padėtis, nauji Jogailos politikos užmojai ilgam įžiebė Prū­ sijos kerštą ir Lietuvai bei Vilniui grėsė neapsakomomis ne­ gandomis. Jogaila, nuvargintas giminaičių, kunigaikščių tarpusavio vaidų ir nematydamas galimybės įveikti žiau­ riausių Lietuvos priešų kryžiuočių neįstojus į stiprių krikš­ čioniškųjų valstybių gretas, pasišovė didžiam sumanymui - siekti Lenkijos sosto ir sukurti naują galingą valstybę Šiau­ rės Europoje. Tai pastūmėjo jį aukoti susitarimą ir turtingą leną prieštaringo likimo dar nepalaužtam Vytautui, kuris irgi negaišdamas griebėsi netikėtai pasitaikiusios progos; ap­ simetęs, jog suruošė žygį prieš Skirgailą, gebėjo išsprukti iš 40 To mūšio miglotus aprašymus Vy­ gando ir Komerio kronikose minty­ se perkratydamas, manau, kad til­ tas, kur kautasi, turėjęs būti per Vingrių upokšnį Trakų kelyje, gal netoli pranciškonų, juk sunku pati­ kėti, kad būtų kalbama apie tiltą per Viliją.

PDF 50

Jogailos siekius pata­ rimais rėmė ir, naudodamasis savo įtaka, dar skatino bajo­ ras Vaidila. Tai buvo žmogus, kurį dar Algirdas dėl didelių gabumų iš kepėjo sūnaus iki rūmų pataurininkio iškėlė. O Jogaila, labai jį pamilęs, ne tik Lydos vietininku padarė, bet, nepaisydamas Kęstučio prieštaravimų, dargi atidavė jam į žmonas savo seserį. Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vai­ dila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą san­ dėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kry­ žiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28.

PDF 131

Vladislovas Jogaila su nemažėjančiu apaštalavimo įkarš­ čiu tuo metu tikrai visą Lietuvą aplankė diegdamas naujo tikėjimo nuostatus; dar numaldęs Baltojoje Rusioje prasidė­ jusius bruzdėjimus, pargrįžo į Vilnių. Čia, krašto reikalus įstatęs į tvirtas vėžes, tikrąjį savo brolį Skirgailą paskyrė sa­ vo vietininku ir titulavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pavaldžiu karališkajai savo valdžiai16. Miestui teko būti liudytoju dviejų prašmatnių vestuvių: Ziemovito, Mazovijos jaunesniojo kunigaikščio, už kurio Jo­ gaila išleido savo seserį Aleksandrą, ir Jonušo, vyresniojo Mazovijos kunigaikščio, kuris vedė Vytauto seserį Oną.

PDF 32-33

Ar­ ba, priešingai, po vandeniu slypin­ čiais rifais klastingai prigaudavo pir­ 16 ## Puslapis 33 I KNYGA klius, išdrįsusius, Lietuvai su Prūsi­ ja ėmus prekiauti, leistis į pirmąją kelionę sieliais. Bet jeigu upei Vili­ jos vardas buvo duotas Vilniaus gy­ ventojų krikšto laikais, valdant Jo­ gailai, tai tas žodis turėtų paeiti nuo W igilja. Juk randama, kad Vilniaus kapitulai 1390 metais Vladislovo Jo­ gailos duotoje privilegijoje, kuria do­ vanojami Paneriai, Vilija yra pava­ dinta Vigilia: obstaculum in superiori parte nostri obstaculi, in fluvio Vigilia situati [aukštutinėje dalyje mūsų už­ kardos, Vigilijos upėje esančios].

PDF 132

Reikia pripažinti, jog ta didelė reforma, kurios ėmėsi Vla­ dislovas Jogaila, iš pradžių Lietuvai ir jos sostinei daug kai­ navo, tačiau tai buvo būtinas barbariško būvio, ligi tol tvy­ rojusio tame krašte, pergalėjimas, kam iš visų jėgų priešinosi Kryžiuočių ordinas, aiškiai numatydamas savo nuopuolį, jei Lietuva ir Lenkija ateityje sustiprėtų. Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir­ gaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­ tuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­ sančio, negrąžino.

PDF 26

Vėliau įvykiai ir permainos klostėsi labai netikėtai; Vilniaus miestiečių luomui tvir­ tėti nebuvo laiko. Didžiulė politinė permaina, atėjusi per Jogailą su Lietuvos krikštu ir sąjunga su Lenkija, vėliau greitas Lietuvos vasalų virtimas turtingiausia aristokratija - visa tai Vilniaus mies­ tiečiams nesuteikė nei progos, nei palankaus meto įgyti daugiau laisvių. Be to, Rusios miestai, būtent Pskovas ir Didysis Naugar- das, atsidūrė kitokiose aplinkybėse.

PDF 129

Tuo pat metu Vladislovas Jogaila įsakė Vilniuje statyti dvi bažnyčias. Vieną prie Aukštutinės pilies - Šv. Martyno, kurios klebonija, kaip įprasta, bemat buvo aprūpinta lėšo­ mis. Tos senovinės šventovės griuvėsiai, dunksantys palei Viliją prie Arsenalo, iki šios dienos Vilniaus gyventojams mena garbingus šio monarcho, skleidusio Lietuvos žemėje europinę civilizaciją, darbus13. Kitą - Šv. Jono, kuriai ateity­ je buvo lemta tapti garsia Vilniaus aukščiausiosios mokslo įstaigos bažnyčia14.

PDF 129-130

Buvo juk to­ kia visuotinė pirmykščių krikščionių bažnyčios taisyklė - pagonis atver­ čiant į tikrąjį tikėjimą bažnyčias 113 ## Puslapis 130 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Sutvarkęs Vilniuje tikybos reikalus, karalius atkreipė dė­ mesį į savo senosios sostinės padėtį. Atmindamas Vilniaus gyventojų ištikimybę ir nepalaužtą jų prieraišumą kivirčų su Kęstučiu krašto viduje laikais, gelbėdamas miestą nuo valdžios nepastovumo ir sumaišties, į kurią buvo įstūmę kai­ mynų puldinėjimai ir tarpusavio vaidai, iškilmingu aktu, rašytu Merkinėje, kitą dieną po Šv. Benedikto, abato, šven­ tės, valdovas Vilniui suteikė Magdeburgo teises15.

PDF 48-49

Con­ cedimus ac darnus hanc libertatem, quod per totum nostrum Magnum Ducatum Lithuaniae et Russiae nullum thelo- neum a quibuscumque mercantiis darė et solvere tenebuntur; sed juxta consu­ etudinem antiquam a Nostris Praede­ cessoribus et signanter Serenissimis Principibus Avo videlicet Olgerdo, olim Magno Duce Lithuaniae et Domi­ no Vladislao Rege Poloniae, tunc autem 32 ## Puslapis 49 I KNYGA padaugėjo gyventojų dėl čionai atvykstančių rusinu, kuriuos ypač užtarė Marija, Algirdo žmona, pasinešusi lietuviams pa­ gonims skiepyti krikščionišką graikų apeigų tikėjimą. Algirdui užleidus sostą, jo sūnus jaunasis Jogaila (Ja- gaytto)27, dar tėvui gyvam esant, paėmė į savo rankas aukš­ čiausiąją Lietuvos valdžią. Ėmė krašte krikti feodalinės visuomenės pamatai, kurią tinkamai išlaikyti gebėjo Gedi­ minas.

PDF 144-145

128 ## Puslapis 145 Il KNYGA saujele narsių lenkų, išlikusių gyvų po tų visuotinių žudy­ nių ir plėšimų, buvo pasiryžęs tame nusiaubtame krašte val­ dyti. Liūdnas buvo Vilniaus miesto ir jo apylinkių vaizdas 1390 metų pabaigoje, kai karalius Vladislovas Jogaila, nors jau pavėluotai, pagaliau susiruošė gelbėti sielvarto prislėgtos tėvynės ir su gausia kariuomene lapkričio mėnesį iš Lenki­ jos parvyko į griuvėsiais virtusį gimtąjį miestą. Nemažos maisto ir drabužių atsargos, karaliaus atsigabentos iš Len­ kijos ir dosniai dalijamos liaudžiai, pravertė visą turtą pra- radusiems gyventojams, o karaliaus buvimas stiprino tie­ kos negandų nualintą jų dvasią.

PDF 17-19

1836 ## Puslapis 18 ĮVADAS R ašydamas istoriją miesto, kuris bemaž du amžius buvo vie­ nos galingiausių Šiaurės Europos šalių sostinė, o vėliau, net iki mūsų laikų, svarbiausias mokslo ir vyriausiosios valdžios cen­ tras Lietuvoje, turėjau omenyje du tikslus: ne tik stengiausi iš įvairių kronikų ir senųjų, archyvuose saugomų rankraščių iš­ rinkti padavimus, bylojančius apie Vilniaus kilmę, tas teises ir daugybę privilegijų, kuriomis jo gyventojai nuo senų laikų nau­ dojosi, ne tik atgaivinti amžininkų atmintyje ankstesnius, kele­ to amžių, įvykius toje sostinėje, bet ir, kiek tema ir galimybės man leido, prisidėti prie kai kurių Lietuvos istorijos įvykių aiški­ nimo. Mažai težinoma mums patiems, o Europai visai negirdė­ ta, istorija, garsi riterių žygiais ir išmintingiausia Mindaugo, Ge­ dimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos ir Vytauto politika, istorija menkame plote išsitenkančios Tautos, kuri pati viena, savosios pagonybės atskirta nuo kitų Europos šalių, vien savo narsos dėka įstengė atremti baisius mongolų antpuolius, pažaboti Rusią ir nesileisti pavergiama godžiai grobuoniško Prūsijos Kryžiuočių ordino. Tokie įvykiai civilizuotam pasauliui nėra neįdomūs, ta­ čiau, norint juos aiškiai nušviesti ir parašyti tokio vardo vertą lietuvių Tautos Istoriją, be daugelio kitų sąlygų, pirmiausia rei- 2 ## Puslapis 19 ĮVADAS kia detaliai išnarplioti atskirų šios šalies miestų, būtent jos sos­ tinės, istoriją.

PDF 237

Švitrigaila, pagaliau atsiduodamas likimui, prisiglaudė Vitebske, o vėliau nusigavo į Ukrainą ramybė­ je praleisti paskutinių audringos senatvės dienų, o Kęstu­ čio sūnus nuo tol galėjo saugiai valdyti tiekos nelaimių iš­ kamuotą Lietuvą. Palankios buvo visos aplinkybės, nes ir nesutarimai (1434 metų), galėję kilti tarp Žygimanto ir Jo­ gailos, buvo užglaistyti naujos tarpusavio sutarties23. Ir po metų, mirus tėvui, Vladislovas Varnietis nesipriešino, kad Žygimantui būtų patvirtintos teisės ir privilegijos į Didžią­ ją Kunigaikštystę24.

PDF 394

Karalius Vladislovas, kai jį pa­ siekė garsas apie tas jo tėvynę ištikusias negandas, atvyko su dalimi lenkų kariaunos; tačiau priešo šalyje nebebuvo. Paro­ dęs tėvišką rūpestį nelaimingiesiems tėvynainiams, priešo lig paskutiniųjų nusiaubtiems, suteikė didelę paguodą. Vos tik ro­ gių kelias leido važiuoti didžiajam transportui, atėjo parama grūdais ir ūkyje reikalingais daiktais; tai tęsėsi visą žiemą.

PDF 395

Tada karalius Vladislovas Vilniaus seniūnu paskyrė Jaską Oles- nickį, Dembno herbo, o Skirgailą nušalino nuo miesto valdžios. Žinoma, pats apsiėmė ir visą Lietuvą valdyti, išsiuntęs tą kuni­ gaikštį į Kijevą Pietų Rusios vietininku; ne dėl to, kad taip iš Vladimiro atimtų tos kunigaikštystės valdžią, kaip kad norėtų Strijkovskis1, juk anas Kijeve negyveno, tad Skirgaila galėjo pa­ imti miesto ir krašto valdžią kaip didžiojo kunigaikščio vietinin­ kas. O pačioje Lietuvoje vietininko pareigos buvo patikėtos Vygandui, turėjusiam vardus: rusišką - Bazilijaus, Romos kata­ likų - Aleksandro, - pačiam jauniausiam iš karaliaus brolių ir labiausiai jo mylimam, jaunuoliui, daug vilčių teikiančiam.