Vladislovas Jogaila

PDF 52

Palikdamas Vilnių, Trakų pilies gynybą ir valdžią pavedė savo sūnui, jaunajam Vytautui. Kai visa tai vyko, Jogaila, seniai laukęs tinkamo meto atgauti savo paveldą ir atkeršyti už Vaidilos mirtį, sutelkė nemažas pajėgas ir, turėdamas ryšių su Vilniaus miestiečiais, nusprendė užimti Vilnių ir Trakus. Hanulas, arba Hanka32, užmuš, o mūsų kraštą užvaldys.

PDF 127

Stanislovo katedra8. Iškilmingai, dalyvaujant lietuvių ir lenkų kunigaikščiams bei didikams, ją pašventino Gniezno arkivyskupas Bodzanta, o karalienė Jadvyga iš savo pačios lobyno skrynių apdovanojo brangiais rykais ir visokia manta. Lenkų didžponiams patarus, pirmuoju Vilniaus diecezijos vyskupu Vladislovas Jogaila išrinko Andrių iš Vasilevo Važilą, dar vadinamą Vasilionu, iš Jastžembcų giminės, lenką, Mažesniųjų brolių ordino vienuolį, Cereto vyskupą, kadaise Vengrijos karalienės Elžbietos nuodėmklausį, pavyzdingą vyrą ir garsų pamokslininką9.

PDF 145

Pamažu ėmė telktis išsisklaidę gyventojai ir statytis namus ant degėsių. Tačiau Moskoževskis, iškamuotas nesibaigiančių karo rūpesčių ir nebenorėdamas taikstytis su Skirgailos paikais įnoriais, grąžino karaliui Vilniaus seniūno pareigas, kurias Jogaila tuojau pat pavedė Jonui Olesnickiui, gerokai sustiprinusiam abiejų pilių įgulas37. Ir Lietuvos dvasininkija nebuvo karaliaus dosnumo apeita, mat tuo metu jis išties stengėsi visokiais būdais užglaistyti dar šviežius krašto niokojimo pėdsakus.

PDF 156-157

140 ## Puslapis 157 Il KNYGA godamas tiesiog kasdien aukoti skaitytines mišias už savo mirusius brolius kunigaikščius: Kazimierą Karigailą ir Aleksandrą Vygantą58. Kitais metais (1397 m.) atvykęs į Lietuvą, Vladislovas Jogaila, kartu su kunigaikščiu Vytautu, atlygindami Vilniaus vyskupui Andriui už tokį dorą jo pasišventimą, negailint savęs ir turto, nepaisant daugybės pavojų, tykančių skleidžiant krikščioniškąjį mokymą tarp naujakrikščių Lietuvoje, iš savo iždo laidavo jam dviejų šimtų markių metines pajamas - šimtą iki gyvos galvos, o kitą šimtą, kol neįsigalės taika tarp Lietuvos ir kryžiuočių59.

PDF 161

Didysis kunigaikštis neteko savo žirgų ir brangenybių, o žala, kurią per tai patyrė, kaip įkainojo patys Vilniaus gyventojai, siekė iki 60 tūkstančių sidabro luitų65 • . Vladislovas Jogaila, aukščiausiąją valdžią Lietuvoj patikėdamas Vytautui, buvo paėmęs iš jo iškilmingą aktą (1401 m.), laiduojantį, kad po Vytauto mirties Lietuva ir Rusia, ištisai visa, pereisianti karaliaus valdžion ir būsianti prijungta prie Lenkijos.

PDF 227

Beprotiškai įniršęs, kaip sako Lietuvos istorikai3, užsipuolė karalių, užgauliai priekaištaudamas jam ir jį supantiems lenkams, kad Podolę, nuo seno priklausančią Lietuvai, norį neteisėtai iš jo atimti. Beginklis Jogaila su visa savo palyda buvo įkalintas pilyje ir daugybės kareivių saugojamas. Tačiau kai ši jo nelaisvė gana ilgai užsitęsė, apie tai pasklido žinia ne tik Lenkijoje, bet ir tolesnėse šalyse.

PDF 145

Ir Lietuvos dvasininkija nebuvo karaliaus dosnumo apeita, mat tuo metu jis išties stengėsi visokiais būdais užglaistyti dar šviežius krašto niokojimo pėdsakus. Katedra ir Vilniaus kapitula vėlei gavo iš Vladislovo Jogailos paveldėjimo teise Panerius, kadaise Algirdui, o po jo Jogailai priklausiusią valdą, be to, dar kitų mažesnių pajamų38. Taip 37 Mano nuomonė, Strijkovskis klysta nurodydamas, esą jau tuo laikotarpiu Skirgailai buvusi paskirta Kijevo kunigaikštystė, bet tai įvyko po poros metų, po karaliaus ir Vytauto sudarytos sutarties.

PDF 276

Atrodo, kad kiekvienas jų miestui ginti privalėjo turėti šarvus, muškietą ir ragotinę, o miesto taryba - stebėti, kad bendromis lėšomis išlaikomos patrankos ir arkebuzos būtų gerai prižiūrimos. Miesto sargyba ir policija, laikinai priklausiusi pilies tarnybai, dar pagal Vladislovo Jogailos potvarkį, po to, kai miestą apjuosė mūrine siena, buvo sugrąžinta magistratui - karaliaus Žygimanto 1522 metų įsakymu. Magistratas, Krokuvos miesto pavyzdžiu, turėjo išlaikyti 24 įprastinės ginkluotės sargybinius, kad tvarkos mieste būtų žiūrima dieną ir naktį.

PDF 231

Tuomet, kai protai jau buvo nuteikti prieš didįjį kunigaikštį, karalius Vladislovas Jogaila, gerai žinodamas, kas Lietuvoje dedasi, ir suprasdamas, jog namų karui nebus galo, kol nepavyks brolio nuo šio krašto valdžios nušalinti, nusprendė didžiuoju kunigaikščiu pakelti Starodubo kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitė Vytauto brolį. Tačiau šį sumanymą ir slaptus pasitarimus su Žygimantu sugebėta išlaikyti gilioje paslaptyje. Jogaila, kad greičiau įgyvendintų savo ketinimus, netgi sugebėjo sumaniai nuraminti jau nujautusį savo nesaugumą Švitrigailą, kai paimtus į nelaisvę paskutiniame kare Voluinėje du lietuvių didikus - Rumbautą ir Goštautą - išlaisvino ir atsiuntė jam į Vilnių13.

PDF 133

Rogėse pasislėpusiems žmonėms pavyko patekti į pilį, bet sargybai vadovavęs Sudimantas, perspėtas gyventojų, davė atkirtį, visas tas pastangas užimti Vilnių niekais pavertė anksčiau negu suspėjo Vytautas su kariauna19. Nepaisant tos Vilniuje buvusios maišaties, vis dėlto 1389 metams baigiantis atvyko Poznanės vyskupas Dobrogostas ir kaip popiežiaus Urbono VI pasiuntinys paskelbė bulę, kurios galia, atsiliepiant į karaliaus Vladislovo ir karalienės Jadvygos prašymą, vietovė, vadinama Vilniumi ir laikytina miestu, o bažnyčia, pastatyta ant pagonių šventyklos griuvėsių, šv. Stanislovo garbei, iškilmingai pripažinta katedra.

PDF 128

Atiteko jai ir Dubrovno pavietas, kadaise buvusi iš Lietuvos istorijos žinomo Jogailos patikėtinio Vaidilos nuosavybė. Tas lėšas Vladislovas Jogaila dar padidino skirdamas katedrai ir vyskupams nemažą Vilniaus miesto dalį - visą plotą nuo pilies iki pat Šv. Mikalojaus kapinių netoli Rūdninkų vartų, o kitoje pusėje - ligi Trakų kelio, dovanodamas ten ir aikštes, ir namus, net su gyventojais11.

PDF 49

Siekiant didelės valdžios jam labiausiai trukdė senasis Kęstutis - ir dėdės autoritetu, ir mūšiuose pelnyta šlove, o juolab griežtu ir nepalenkiamu būdu, todėl Jogaila visas jėgas sutelkė pirmiausia nusikratyti dėde, kaip artimiausiu, nes Trakuose gyvenusiu, kaimynu. Nuo tos akimirkos užvirė dvejus metus trukusi kova, ir Vilniui šio vidaus karo 27 Jogaila (Jagiełło) lietuviškai iš tiesų buvo vadinamas Jagajłło, ir dokumentuose lotyniškai būdavo rašoma: Jagail, arba Jagal, Dei gratia rex in Lettovia [Jogaila, arba Jagėla, Dievo malone lietuvių karalius]. Lenkai jį vadindavo trumpumo dėlei -Jagiełło, o lotyniškai - jagelo.

PDF 56

Tuo metu pakitusi kaimyninės Lenkijos padėtis, nauji Jogailos politikos užmojai ilgam įžiebė Prūsijos kerštą ir Lietuvai bei Vilniui grėsė neapsakomomis negandomis. Jogaila, nuvargintas giminaičių, kunigaikščių tarpusavio vaidų ir nematydamas galimybės įveikti žiauriausių Lietuvos priešų kryžiuočių neįstojus į stiprių krikščioniškųjų valstybių gretas, pasišovė didžiam sumanymui siekti Lenkijos sosto ir sukurti naują galingą valstybę Šiaurės Europoje. Tai pastūmėjo jį aukoti susitarimą ir turtingą leną prieštaringo likimo dar nepalaužtam Vytautui, kuris irgi negaišdamas griebėsi netikėtai pasitaikiusios progos; apsimetęs, jog suruošė žygį prieš Skirgailą, gebėjo išsprukti iš 40 To mūšio miglotus aprašymus Vygando ir Komerio kronikose mintyse perkratydamas, manau, kad tiltas, kur kautasi, turėjęs būti per Vingrių upokšnį Trakų kelyje, gal netoli pranciškonų, juk sunku patikėti, kad būtų kalbama apie tiltą per Viliją.

PDF 50

Jogailos siekius patarimais rėmė ir, naudodamasis savo įtaka, dar skatino bajoras Vaidila. Tai buvo žmogus, kurį dar Algirdas dėl didelių gabumų iš kepėjo sūnaus iki rūmų pataurininkio iškėlė. O Jogaila, labai jį pamilęs, ne tik Lydos vietininku padarė, bet, nepaisydamas Kęstučio prieštaravimų, dargi atidavė jam į žmonas savo seserį. Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vaidila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą sandėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kryžiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28.

PDF 131

Vladislovas Jogaila su nemažėjančiu apaštalavimo įkarščiu tuo metu tikrai visą Lietuvą aplankė diegdamas naujo tikėjimo nuostatus; dar numaldęs Baltojoje Rusioje prasidėjusius bruzdėjimus, pargrįžo į Vilnių. Čia, krašto reikalus įstatęs į tvirtas vėžes, tikrąjį savo brolį Skirgailą paskyrė savo vietininku ir titulavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pavaldžiu karališkajai savo valdžiai16. Miestui teko būti liudytoju dviejų prašmatnių vestuvių: Ziemovito, Mazovijos jaunesniojo kunigaikščio, už kurio Jogaila išleido savo seserį Aleksandrą, ir Jonušo, vyresniojo Mazovijos kunigaikščio, kuris vedė Vytauto seserį Oną.

PDF 32-33

Arba, priešingai, po vandeniu slypinčiais rifais klastingai prigaudavo pir­ 16 ## Puslapis 33 I KNYGA klius, išdrįsusius, Lietuvai su Prūsija ėmus prekiauti, leistis į pirmąją kelionę sieliais. Bet jeigu upei Vilijos vardas buvo duotas Vilniaus gyventojų krikšto laikais, valdant Jogailai, tai tas žodis turėtų paeiti nuo W igilja. Juk randama, kad Vilniaus kapitulai 1390 metais Vladislovo Jogailos duotoje privilegijoje, kuria dovanojami Paneriai, Vilija yra pavadinta Vigilia: obstaculum in superiori parte nostri obstaculi, in fluvio Vigilia situati [aukštutinėje dalyje mūsų užkardos, Vigilijos upėje esančios].

PDF 132

Reikia pripažinti, jog ta didelė reforma, kurios ėmėsi Vladislovas Jogaila, iš pradžių Lietuvai ir jos sostinei daug kainavo, tačiau tai buvo būtinas barbariško būvio, ligi tol tvyrojusio tame krašte, pergalėjimas, kam iš visų jėgų priešinosi Kryžiuočių ordinas, aiškiai numatydamas savo nuopuolį, jei Lietuva ir Lenkija ateityje sustiprėtų. Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino.

PDF 26

Vėliau įvykiai ir permainos klostėsi labai netikėtai; Vilniaus miestiečių luomui tvirtėti nebuvo laiko. Didžiulė politinė permaina, atėjusi per Jogailą su Lietuvos krikštu ir sąjunga su Lenkija, vėliau greitas Lietuvos vasalų virtimas turtingiausia aristokratija - visa tai Vilniaus miestiečiams nesuteikė nei progos, nei palankaus meto įgyti daugiau laisvių. Be to, Rusios miestai, būtent Pskovas ir Didysis Naugardas, atsidūrė kitokiose aplinkybėse.

PDF 129

Tuo pat metu Vladislovas Jogaila įsakė Vilniuje statyti dvi bažnyčias. Vieną prie Aukštutinės pilies - Šv. Martyno, kurios klebonija, kaip įprasta, bemat buvo aprūpinta lėšomis. Tos senovinės šventovės griuvėsiai, dunksantys palei Viliją prie Arsenalo, iki šios dienos Vilniaus gyventojams mena garbingus šio monarcho, skleidusio Lietuvos žemėje europinę civilizaciją, darbus13. Kitą - Šv. Jono, kuriai ateityje buvo lemta tapti garsia Vilniaus aukščiausiosios mokslo įstaigos bažnyčia14.

PDF 129-130

Buvo juk tokia visuotinė pirmykščių krikščionių bažnyčios taisyklė - pagonis atverčiant į tikrąjį tikėjimą bažnyčias 113 ## Puslapis 130 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Sutvarkęs Vilniuje tikybos reikalus, karalius atkreipė dėmesį į savo senosios sostinės padėtį. Atmindamas Vilniaus gyventojų ištikimybę ir nepalaužtą jų prieraišumą kivirčų su Kęstučiu krašto viduje laikais, gelbėdamas miestą nuo valdžios nepastovumo ir sumaišties, į kurią buvo įstūmę kaimynų puldinėjimai ir tarpusavio vaidai, iškilmingu aktu, rašytu Merkinėje, kitą dieną po Šv. Benedikto, abato, šventės, valdovas Vilniui suteikė Magdeburgo teises15.

PDF 48-49

Concedimus ac darnus hanc libertatem, quod per totum nostrum Magnum Ducatum Lithuaniae et Russiae nullum theloneum a quibuscumque mercantiis darė et solvere tenebuntur; sed juxta consuetudinem antiquam a Nostris Praedecessoribus et signanter Serenissimis Principibus Avo videlicet Olgerdo, olim Magno Duce Lithuaniae et Domino Vladislao Rege Poloniae, tunc autem 32 ## Puslapis 49 I KNYGA padaugėjo gyventojų dėl čionai atvykstančių rusinu, kuriuos ypač užtarė Marija, Algirdo žmona, pasinešusi lietuviams pagonims skiepyti krikščionišką graikų apeigų tikėjimą. Algirdui užleidus sostą, jo sūnus jaunasis Jogaila (Jagaytto)27, dar tėvui gyvam esant, paėmė į savo rankas aukščiausiąją Lietuvos valdžią. Ėmė krašte krikti feodalinės visuomenės pamatai, kurią tinkamai išlaikyti gebėjo Gediminas.

PDF 144-145

128 ## Puslapis 145 Il KNYGA saujele narsių lenkų, išlikusių gyvų po tų visuotinių žudynių ir plėšimų, buvo pasiryžęs tame nusiaubtame krašte valdyti. Liūdnas buvo Vilniaus miesto ir jo apylinkių vaizdas 1390 metų pabaigoje, kai karalius Vladislovas Jogaila, nors jau pavėluotai, pagaliau susiruošė gelbėti sielvarto prislėgtos tėvynės ir su gausia kariuomene lapkričio mėnesį iš Lenkijos parvyko į griuvėsiais virtusį gimtąjį miestą. Nemažos maisto ir drabužių atsargos, karaliaus atsigabentos iš Lenkijos ir dosniai dalijamos liaudžiai, pravertė visą turtą praradusiems gyventojams, o karaliaus buvimas stiprino tiekos negandų nualintą jų dvasią.

PDF 17-19

1836 ## Puslapis 18 ĮVADAS R ašydamas istoriją miesto, kuris bemaž du amžius buvo vienos galingiausių Šiaurės Europos šalių sostinė, o vėliau, net iki mūsų laikų, svarbiausias mokslo ir vyriausiosios valdžios centras Lietuvoje, turėjau omenyje du tikslus: ne tik stengiausi iš įvairių kronikų ir senųjų, archyvuose saugomų rankraščių išrinkti padavimus, bylojančius apie Vilniaus kilmę, tas teises ir daugybę privilegijų, kuriomis jo gyventojai nuo senų laikų naudojosi, ne tik atgaivinti amžininkų atmintyje ankstesnius, keleto amžių, įvykius toje sostinėje, bet ir, kiek tema ir galimybės man leido, prisidėti prie kai kurių Lietuvos istorijos įvykių aiškinimo. Mažai težinoma mums patiems, o Europai visai negirdėta, istorija, garsi riterių žygiais ir išmintingiausia Mindaugo, Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos ir Vytauto politika, istorija menkame plote išsitenkančios Tautos, kuri pati viena, savosios pagonybės atskirta nuo kitų Europos šalių, vien savo narsos dėka įstengė atremti baisius mongolų antpuolius, pažaboti Rusią ir nesileisti pavergiama godžiai grobuoniško Prūsijos Kryžiuočių ordino. Tokie įvykiai civilizuotam pasauliui nėra neįdomūs, tačiau, norint juos aiškiai nušviesti ir parašyti tokio vardo vertą lietuvių Tautos Istoriją, be daugelio kitų sąlygų, pirmiausia rei- 2 ## Puslapis 19 ĮVADAS kia detaliai išnarplioti atskirų šios šalies miestų, būtent jos sostinės, istoriją.

PDF 237

Švitrigaila, pagaliau atsiduodamas likimui, prisiglaudė Vitebske, o vėliau nusigavo į Ukrainą ramybėje praleisti paskutinių audringos senatvės dienų, o Kęstučio sūnus nuo tol galėjo saugiai valdyti tiekos nelaimių iškamuotą Lietuvą. Palankios buvo visos aplinkybės, nes ir nesutarimai (1434 metų), galėję kilti tarp Žygimanto ir Jogailos, buvo užglaistyti naujos tarpusavio sutarties23. Ir po metų, mirus tėvui, Vladislovas Varnietis nesipriešino, kad Žygimantui būtų patvirtintos teisės ir privilegijos į Didžiąją Kunigaikštystę24.

PDF 394

Karalius Vladislovas, kai jį pasiekė garsas apie tas jo tėvynę ištikusias negandas, atvyko su dalimi lenkų kariaunos; tačiau priešo šalyje nebebuvo. Parodęs tėvišką rūpestį nelaimingiesiems tėvynainiams, priešo lig paskutiniųjų nusiaubtiems, suteikė didelę paguodą. Vos tik rogių kelias leido važiuoti didžiajam transportui, atėjo parama grūdais ir ūkyje reikalingais daiktais; tai tęsėsi visą žiemą.

PDF 395

Tada karalius Vladislovas Vilniaus seniūnu paskyrė Jaską Olesnickį, Dembno herbo, o Skirgailą nušalino nuo miesto valdžios. Žinoma, pats apsiėmė ir visą Lietuvą valdyti, išsiuntęs tą kunigaikštį į Kijevą Pietų Rusios vietininku; ne dėl to, kad taip iš Vladimiro atimtų tos kunigaikštystės valdžią, kaip kad norėtų Strijkovskis1, juk anas Kijeve negyveno, tad Skirgaila galėjo paimti miesto ir krašto valdžią kaip didžiojo kunigaikščio vietininkas. O pačioje Lietuvoje vietininko pareigos buvo patikėtos Vygandui, turėjusiam vardus: rusišką - Bazilijaus, Romos katalikų - Aleksandro, - pačiam jauniausiam iš karaliaus brolių ir labiausiai jo mylimam, jaunuoliui, daug vilčių teikiančiam.

PDF 393

Tokiu viešpačiu karaliumi Vladislovu ir jo broliais Dievas apdovanojo Lietuvą būtent tada, kai jam prireikė stebuklingu būdu atversti tą užkietėjusią stabmeldiškais ir manichėjiškais paklydimais šalį ir įžiebti joje tikėjimo šviesą.

PDF 452

Mat Jeronimas Prahiškis, kurį Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila buvo nusiuntęs į Lietuvą plėsti krikščionių tikėjimo, rašo” , jog pirmieji lietuviai, pas kuriuos jis atvykęs, garbinę žalčius: