Manvydas, Goštautas ir Astikas susitarė paskelbti karalių Vladislovą valdovu.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 466
Nugalėjo vis dėlto tie, kurie stojo už ryšius su Jogailos gimine ir sąjungą su lenkais. Manvydas susitarė su Goštautu bei Astiku, laikantis senojo susitarimo su len kais, paskelbti valdovu patį karalių Vladislovą. Kiti manė, kad karaliaus išrinkimas didžiuoju kunigaikščiu gali atnešti daugiau žalos nei naudos, nes, neseniai pa keltas į Vengrijos karaliaus sostą ir atskirtas nuo Lietu vos tokių didelių nuotolių, negalėsiąs laiku nei žinios apie pavojų gauti, nei ką padėti, todėl griežtai prieši nosi karaliaus kandidatūrai.
Vengrijos karalius Vladislovas pradėjo karą ir patyrė pralaimėjimą Varnos mūšyje.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 479
Mat lenkai m a s Luckas, O lel- ilgainiui paliovė kurstę gin- kai — K ije v a s čus ir visą dėmesį nukreipė į karą su turkais. Sulaužyda mas susitarimą, karą tais metais neapdairiai pradėjo Vengrijos karalius Vladislovas ir susilaukė pralaimėji mo Varnos mūšyje; sklido gandai, jog ir pats karalius krito kovoje kartu su kitais. Ilgai dėl jo mirties abejojo ir tauta, ir šeima, nes iš tiesų nebuvo gavę jokios tikros ži nios, Kazimieras su šeima gedėjo žuvusio brolio, tačiau, nenorėdamas naujais įkalčiais apsunkinti ankstesnės bylos dėl Lietuvos sosto užėmimo, vengė bet kokios minties užimti Lenkijos karalių sostą, džiaugdamasis, kad niekas netiki, jog žuvo tas, kuriam iš broliškos mei lės linkėjo kuo puikiausios sveikatos.
Kazimierui buvo pasiūlyta užimti brolio Vladislovo karaliaus sostą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 480-481
Zbignevui, Kro\nkuvos vyskupui, pakišus mintį, visi, rodydami nepa\nprastą sutarimą, nutarė karaliaus sostą pasiūlyti Kazi\nmierui ir išsiuntė žygūnus, turėjusius pakviesti valdovą\nužimti brolio vietos, o Lietuvos luomus — atvykti į\n4 8 2\n\n## Puslapis 481\n\nPiotrkovą, kur bus svarstomi bendros valstybės reika\nlai. Kazimieras neketino nei atvirai žygūnų pasiūlymo\natmesti, nenorėdamas užkirs-\nN e sa k o , ar priim a pa-\nti sau kelio į sostą, nei su\nsiū lym ą , ar a tm e ta\ndžiaugsmu jį tučtuojau pri\nimti ne dėl to, kad šitaip de\nrėjo elgtis iš pagarbos broliui, jeigu šis kartais ir būtų\ngyvas, o todėl, kad nežinojo, ką, sutikus tapti karaliu\nmi, darys lietuviai, būtent, ar, jam išvykus į Lenkiją,\nnepradės galvoti apie kitą valdovą. Štai todėl, pareiš\nkęs gana dviprasmišką padėką, pasiuntiniams nieko ai\nškiai neatsakė, bet pažadėjo Piotrkovo seime pranešti\nvalstybei, koks esąs jo galutinis sprendimas.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Zbignevui, Kro kuvos vyskupui, pakišus mintį, visi, rodydami nepa prastą sutarimą, nutarė karaliaus sostą pasiūlyti Kazi mierui ir išsiuntė žygūnus, turėjusius pakviesti valdovą užimti brolio vietos, o Lietuvos luomus — atvykti į 4 8 2 Piotrkovą, kur bus svarstomi bendros valstybės reika lai. Kazimieras neketino nei atvirai žygūnų pasiūlymo atmesti, nenorėdamas užkirs- N e sa k o , ar priim a pa- ti sau kelio į sostą, nei su siū lym ą , ar a tm e ta džiaugsmu jį tučtuojau pri imti ne dėl to, kad šitaip de rėjo elgtis iš pagarbos broliui, jeigu šis kartais ir būtų gyvas, o todėl, kad nežinojo, ką, sutikus tapti karaliu mi, darys lietuviai, būtent, ar, jam išvykus į Lenkiją, nepradės galvoti apie kitą valdovą. Štai todėl, pareiš kęs gana dviprasmišką padėką, pasiuntiniams nieko ai škiai neatsakė, bet pažadėjo Piotrkovo seime pranešti valstybei, koks esąs jo galutinis sprendimas.