Vokiečių Ordinas, bekariaudamas įsigijo Prūsuose didelius žemės plotus ir juos kolonizuodamas, darėsi vis stipresnis, Laimėjęs Vislos žiotis ir Pamarį (1309 metais) ir išplėtęs savo prekybą su tolimais Vakarų Europos miestais, nors vis labiau tolo nuo pirmykštės Ordino dvasios, bet turėdami pilną iždą pinigų, daug stiprių pilių ir nuolat iš Vakarų Europos plaukiančių jėgų, kryžiuočiai kasmet po kelis kartus puldavo Lietuvą, išniokodami plačias jos sritis, degindami gyvenamas vietas ir žmones išsivesdami nelaisvėn. Kęstučiui dar smarkiau, negu pirmtakūnams, tenka gintis nuo Ordino įsiveržimų, nes tada magistro valdžią turėjo veiklus ir energingas vokietis Vinrichas von Kniprodė (1351—1382). Tiesa, savo valdymo pradžioje Kęstutis su Algirdu buvo pradėję tartis dėl krikšto.
abu Ordinai buvo susijungę į vieną, veikė vienos vadovybės valdžioje. Keturioliktas amžius, ypač jo antroji pusė —Ordino (labiausiai kryžiuočių, kuris iš tikrųjų ir buvo svarbiausioji jėga) klestėjimo laikotarpis. Jo hochmeisterio^1 ) didžiojo Vinricho von Kniprodės laikais (1351—1382) Prūsų Ordino valstybė buvo visos Europos nusistebėjimo bei pasigėrėjimo objektas.
Kęstučiui dar smarkiau, negu pirmtakūnams, tenka gintis nuo Ordino įsiveržimų, nes tada magistro valdžią turėjo veiklus ir energingas vokietis Vinrichas von Kniprodė (1351—1382). Tiesa, savo valdymo pradžioje Kęstutis su Algirdu buvo pradėję tartis dėl krikšto. Apsikrikštijus būtų turėję pasiliauti nuolatiniai Ordino puolimai.